Pletkai ir diskusijos apie dienos aktualijas

Supratau kuom kaltinate . Rašydama dvasia turiu omenyje ne dvasingumą (meno troškimą, gėrio skleidimo troškimą ir pan.), o Dievo atsiųstą Dvasią kaip žmogaus esybės komponentą. Netikintieji tuom netiki, jiems žmogui mirus- nieko nebelieka. Tikinčiajam, po kūno mirties, lieka kita dimensija- Dvasia. Ir gyvenant tikintis žmogus rūpinasi ne tik kūnu, bet ir dvasiniais poreikiais, pvz. vaikšto į bažnyčią tikėjimui sustiprinti, išlaikyti. Netikintieji skiepyja vertybes, rūpinasi ne tik fiziologija, bet ir etišku elgesiu, dvasiniais dalykais. Bet dėl dvasios nesuka galvos, nes ji paprasčiausiai jiems neegzistuoja.
Kad lengviau susikalbėtume, jūs paaiškinkite, ką jūs turite omenyje sakydama, rūpinasi dvasia ?
Kodėl dvimečio? Juk krikštyja ir ką tik gimusius? Aš nelabai suprantu, ko norite paklausti. Ir primenu, ką rašiau, neturiu daug kompetencijos.
"turi būti padėti pamatai", t.y. jau mažas tikinčiųjų vaikelis žino, kad yra būtybė, kuri jam padės, globos visą gyvenimą, kad jis sunkiausioje žemiškoje kelionėje turi į ką atsiremti, net jei visi iki vieno žmonės aplink taps priešais. Kalbu apie tokius, religinius pamatus. Užaugęs netikintis žmogus dažniausiai (gal) įtiki po tam tikrų sukrėtimų. Nuo mažens auklėtas tikinčioje šeimoje turi labai vertingą patirtį ir nebereikia aklai baksnoti, gali nubrėžtu keliu bėgti. Aš nekalbu apie moralines vertybes, išimant jas iš konteksto, kalbu tik apie religines.

Jus supainiojote tikejima ir religija. Siuo atveju mes snekejome apie krikscioniu religija ir vaiku krikstijima. Ka jus vadinate netikinciuoju? Zmogus gali nevadinti saves krikscioniu, bet vistiek tiketi i dieva, kaip i "kazka auksciau musu", taigi ir tiketi, jog dvasia lieka po mirties. Taigi vaiko jis nekrikstys, bet kaip viena mano pazistama (nereligininga) vaikui paaiskins, kad po mirties ju dvasios susitiks. Dauguma lietuviu, nepraktikuojanciu kataliku, kiek man teko susidurti, butent ir turi toki poziuri.

DAr vienas pamastymas tik apie kita svente.
Makaraitytės mintys

Perskaiciau ir pagalvojau, kad vienintele SM mementoo, karts nuo karto su savo informacija bande isiterpti i muzu zodine polemika, kurioje dalyvavau ir as, deramai neivertinau jos bandyma atkreipti demesi i tuo metu vykstancius renginius. Todel noriu paveluotai jai padekoti.

********************

Man nemaiso sventes, bet man svarbu kad jos butu prasmingos Lietuvos zmonems. Tos manipuliacijos skaiciais 80 proc. krikscioniu is esmes nieko nepasako. Diduma neva krikscioniu-kataliku nezino kaip svesti Zolines. Paprasta eiline diena, jokiu is esmes isimintinu renginiu, kad ir informacijos kaip deretu svesti nieko nera. Zinoma, kas nori tas randa, tam pvz Asaka, jos paaiskinimai. O kam dzin tas ilsisi, ant juros, ezero, upes kranto, ar nuosavam darze sonus sildo. Rugseji dar viena svente, velgi viskas priklauso nuo to, ar tos sventes sumanytojai sugebes perteikti ta sventine nuotaika Lietuvos visuomenei, ar tai bus eiline papildomo poilsio diena.

*********************

Is esmes viskas yra gerai su ta religija, nei ji maiso nei ka, bent jau man. Pktina tik tuomet kai tave, tavo seima liecia konkreciai. Man asmeniskai nepatinka kai kokie nors svarbus sprendimai, sventes nuleidziamos is virsaus, is esmes dabartine visuomene, net neturi tradicijos svesti, ta svente svencia ganetinai siauras ratas visuomenes, tikrai nesiekaintis 80 proc. net 40 proc. nesvencia Bet gerai pagalvojus, jie svente iki siol, sves ir toliau, Kam ta diena reikalinga?

*********************

Del kriksto turiu savo nuomone, kuria issakiau atskiroje temoje apie kriksta.
Nemanau, kad kitas zmogus/tevai gali duoti zodi nesvarbu kam dievui, kitam zmogui uz kita zmogu/vaika. Nelabai etiska dalinti pazadus kito vardu, ypac kai paciam neteks pazado teseti.
O ir siaip, as manau, kad deretu sekti Kristaus pedomis, priimti kriksta kaip ir jis, brandziam, suvokiant ka daro.

na gal tame viskas daug paprasčiau? Gal tai daugeliu atveju, bent aš taip tikiuosi, tai papročių šeimoje perdavimas iš kartos į kartą. Tęstinumas tradicijų. Kai tai yra grįsta tikėjimu, tai tas krikštas ne tik vaikui duoda, tas momentas duoda tėvams, krikšto tėvams. Daug ten momentų sueina. Jei šeima yra gyvenantis krikščioniška/katalikiška dvasia, tai yra labai natūralu jog jie irgi taip auklėja ir augina naują savos šeimos narį.
Ką trimetis gauna bažnyčioj. Jei konkrečiai mūsų, šalia esančioj gauna tai ko trimečiui reikia- erdvę pažaisti, pabėgioti, pažaisti su bendraamžiais. Tiesiog teko tai stebėti ir patirti. Žodžiu tuo tarpu kai jis ten būna gauna saugią aplinką.

Mementoo su visa pagarba, bet pamatus vaikui galima pagristi ir be kriksto. Kristus gi kriksta prieme suauges ir kas gali apsakyti kad jis buvo ne dvasingas?

Cia retorinis klausimas. Sutinku su diskusijos dalyvem, yra tam skirta vieta, konkreti tema apie tai, tad galima diskusija perkelti tenai

Tai toks paaiskinimas skamba logiskai. Tikrai daugiausiai lemia tradicijos, noras daryti kaip visi daro, atsvesti, suteikti vaikui kriksto tevus. Tik kur cia dievas? Kur cia vaiko dvasiniai poreikiai?

Aš kalbėjau konkrečiai apie katalikybę ir bandžiau paaiškinti taip, kaip aš tai suprantu. Neturiu jokių aliuzijų į išmanymą ir į tikėjimą atversti nė nemėginsiu ir nemėginau, šioje vietoje man užtenka savęs ir man artimos aplinkos. Bet katalikų bažnyčia moko, kad piktžodžiaujantį privalu įspėti, o ne užmerkti akis, nes taip užkertamas kelias tolesniam piktumo liejimui. Todėl ir įsikišau. Su jumis tai nesusiję.
Netikintis turiu omenyje- netikintis, taip kaip rašė atrodo MajaDi- ateistas.
Čia kaip verslininkas neturintis verslo. Nepraktikuoju, bet.. dėl visa ko , jeigu ką, bandysiu prasmukti. Bet kokiu atveju, katalikybėje pats svarbiausias dalykas- tai sava sąžinė, o savęs neapgausi.

Moonte, patarlė prieš vėją nepapūsi, nepasitvirtino, malonu , kad pajutote dvelktelėjimą

tai gal tame, kad vaikas auklėjamas tuo pagrindu, ko mokė Kristus, kad jis tai girdi nuo mažumės. Gal tai ir yra to vaiko dvasiniai poreikiai, gal jie tada ir atsiranda kai jie yra ugdomi. Kai pas vaiką nuo mažumės atsiranda tas poreikis tobulėti, siekti, gryninti save, savo sąžinę. Taip svarstau. Ne viskas nuo mažumės ir pavyksta, bet va kai jau viskas susikloja į tai, ką vadinam branda. Nežinau, ir abejočiau jog taip yra visais atvejais, turiu keletą artimų draugių, giliai tikinčių tai jos to tikėjimo išmoko nuo mažumės. Turiu pažįstamą davatką, kuri labai daug meldžiasi ir sau nė kokio dvasios peno nuo to negauna, ir turiu baisybę pažįstamų kuriuos tėvai krikštijo, dabar jie krikštija o prasmės tame jokios ir nemato ir žinių neturi. Ai, taip visi daro, arba madinga- visi argumentai. Tai va paskutinais atvejais tikrai nesuprantu kam reikia tuos vaikus krikštyti, kai nei pats turi ką duoti, nei pasirengęs priimti.

šiaip pastebėjimas - kaip rodo tūkstančiai istorijų visame pasaulyje, katalikų bažnyčia tikrai ne pati saugiausia vieta vaikams

o kur yra apskritai saugi vieta? Nes kaip rodo tie patys tūkstančiai ir milijonai pavyzdžių vaikams nėra ne retai ir su mama.
Yra kitas klausimas kaip tie nesaugumo klausimai yra sprendžiami. Jei niekaip- tada nesaugu, jei taisoma reiškia saugu.

o kaip KB šitą klausimą sprendžia? rimtai klausiu, nes skaityt tai tik apie atsiprašymus teko

Būtent! Mes galime tik įsivaizduoti kaip į šią situaciją reaguoja jie patys, jų artimieji. Kaip jiems turėjo būti skaudu, kad nebuvo įleisti net pasižvalgyti, nagų lako nusipirkti. Manau, kad tai tikras "nužmogėjimas". Jiems ir taip nelengva gyvent...