~~ Mūsų katytės ir katinėliai ~~

Ilšiuoši

Giliuliukas laukia.... bet tai labai dingusi jo meilė...tikriausiai jau ir užmiršo... nekitaip.... ☺
Maniškė pora dienų irgi labai mieguista miega ir miega.... net nebepatinka man jos tas miegas....
Dar vietoj dangtelio iš kurio ėsdavo mėsą nupirkau normalų bliūduką. Nu neėda ir iš šio. Vėl kaip teks dėt dangtelį tipo 😨 jau iš plastmasinio neėda tai nupirkom tokį pat koks sausiukams skirtas nu neėda ..

Toks rubensiškas, apetitnas

iš tiesų jis nėra toks apskritas kaip čia atrodo, nu bet taip moka atsigulti, kad atrodo apskritimas su ausytėmis

Mano mašinuks yr Citroen Xsara Picasso. Bet nu jo, ne 7 vietų...
5 vietos pas mani.

Snaigute, Giliukas ir beabiejo jo ekselencija Grikius

Sveikos
Prabudau ryte. Tiksliau, prabudo tik irzlioji mano pusė. Saulės nebuvo. Temperatūra kritusi 10 laipsnių iki niekingų 19 laipsnių. Hormoninis fonas aplinkiniams nepalankus. Mano vyrai greit nuskenavę rytinę mano fiziomordiją, pusryčiams nusivedė į saldumynų kavinukę ( matyt, apdairiai nusprendę, kad cukraus kiekio kraujyje padidinimas tiesiogiai pagerins moterišką šeimos pusės mikroklimatą).

Nusprendžiame pirmiausiai apžiūrėti didžiąją Kijevo Pečioros Lavrą. Rapolas suranda, kokiu metro važiuoti ir kaip pasiekti šį objektą. Tai didelis bažnyčių kompleksas, apsuptas žalių plotų/sodų bei nedidelių muziejų.

Kijevo-Pečioros Lavra – unikalus vienuolyno kompleksas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vienuolyno atsiradimo pradžia tapo 1051 metai. Vienuolis Antonijus apsigyveno ant kalvos šlaito iškastame urve. Netrukus prie jo prisijungė kiti vienuoliai, kurie ėmė plėsti urvus. Vėliau, kai po žeme pradėjo stigti vietos ir nebuvo įmanoma priglausti visų norinčių, nuspręsta statyti pastatus ant žemės. Intensyvūs statymo darbai prasidėjo XI amžiuje. Vienuolynas suvaidino labai svarbų vaidmenį Ukrainos kultūros raidai: šioje vietoje buvo įkurta pirmoji spaustuvė, daug žinomų metraštininkų, rašytojų, mokslininkų, dailininkų čia gyveno ir dirbo.
Įeinam, kaip vėliau paaiškėja, pro neturistinį tolimųjų urvų įėjimą. Su keliom pamaldžiom moterytėm nusiperkam kelias žvakeles ir einam į urvų gilumą. 293 m ola, 5-20 m gylio, ištiestos rankos pločio. Pasieniais sustatyti stikliniai iš 13, 14 amžių karstai su ten gulinčiais 124 šventųjų palaikais. Jie apgaubti siuvinėtais audeklais. Tikintieji bučuoja tuos stiklinius sarkofagus. Mes su degančiomis žvakelėmis tiesiog klaidžiojom olos koridoriuose tarp stiklo karstų. Retkarčiais sutiktas vienas ar kitas senyvas dvasininkas (gyvas) paklausdavo, ar Rapolas berniukas, ar mergaitė. Nes mergaitės turi plaukus apgaubti skarele ir dėvėti sijoną žemiau kelių. Rapolas gi buvo su šortais ir savo ilgokų plaukų nepridengęs. Aiškindavom jiems, kad čia berniukas. O jaunėliui, nesuprantančiam ukrainietiškai, bandėm numuilinti tuos klausimus, kad neužkompleksuotų vaikis, vis tik jautrus amžius.
Tada pradėjo lyti. Įsmukom į kavinukę, kur valgėm kas ledų, kad grikių. Rapolas aiškino, kad pagal prognozes lyti visai neturi, todėl mes visaip kaip bandėm rodyti pro kavinukės stiklą lietaus debesims mobilaus ekrane sausas prognozes. Pasiteisino. Lietus baigėsi. Užlipome į varpinę:


Apžiūrėjome pagrindinius cerkvių pastatus. Labai patiko mikro miniatiūrų muziejus. Pro padidinimo stiklus žiūrima į plauke įkomponuotą juvelyrišką rožę, ant smeigtuko galvutės padarytą šachmatų lentą, auksu kaustytas tikros blakės kojytes ir t.t. Visi buvom sužavėti.

Kitas objektas, kurį nusprendėme aplankyti- iš toli matoma Mat Rodina statula. Šalia jos įrengtas didžiulis karo muziejus. Man jis nesukėlė malonių asociacijų, todėl pro demonstruojamą karinę techniką praėjome nestabčiodami:

Pati skulptūra 100 metrų aukščio, sverianti 500 tonų, yra aukštesnė už Laisvės statulą Amerikoje. Tačiau paaiškėjo, kad pasikelti į pačiame viršuje esančią apžvalginę aikštelę gali tik vyresni nei 18 m.žmonės. Solidarizuojantis su Rapolu, visi liftu pakilome tik į žemesnę apžvalgos aikštelę. Ten buvo keli kariniai tikrai kokybiškai artinantys žiūronai, tad visai smalsiai pasidairėme po apylinkes.



Muziejuje Rapolui iškilo klausimas, kodėl Ukrainos muziejų darbuotojos tokios piktos. Na, žinot, mums, dar prisimenantiems sovietų režimo pardavėjas, sanitares, muziejų darbuotojas, tik šypseną sukelia jų rodos amžinas noras ką nors aprėkti ar pamokyti, bet dabartiniams vaikams tai kelia nuostabą. Aš turiu įtarimą, kad čia muziejaus darbuotojų atrankos vyksta taip. Pasikvietus kandidates joms pasakojami anekdotai. Laimi ta, kuri nesusijuokia. O papildomų bonusinių taškų gauna kandidatė, kuri dargi apšaukia anekdoto pasakotoją už kokią nors įveltą gramatinę klaidą. Kai kokia nors susireikšminusi tetulė bando man rodyti savo autoritetą, dažniausiai man kyla nesuvaldomas juoko priepuolis, kas tetulytę verčia dar labiau išpūsti krūtinę idant pademonstruoti savo didumą. Na, ir tebunie, kad tik nesprogtų.

Tada buvau skaičiusi apie Volodomiro bažnyčią. Kad ten vienas gražiausių interjerų Kijeve. Įkalbinau saviškius ten nulėkt.

Man visai patiko. Nedidelė, jauki. Bet gal jau ir užteko šiandienai mums bažnyčių, taigi mano vyrams vau efekto nebebuvo.
Tada nusprendėm palepinti savo vidinius vaikus ir pasimėgauti skrydžiu per Dniprą. Nutiestais lynais per Dnipro upę skridome pririšti diržais per pažastis ir tarpkojus saugiai, bet tikrai smagiai. Visiems labai patiko.
Tada gardi vakarienė, ir poilsis "namie". Prieš miegą dar Rapolui parodėm ukrainietišką senąjį "Žil bil pios" animacinį filmuką.

Dėl kalbos. Mes rusiškai kalbam su klaidom/akcentu, todėl ukrainiečiai greit susigaudo, kad mes ne rusai. Angliškai kažkiek jie irgi kalba ( labiau jaunimas). Mes patys labai stengiamės svečiose šalyse bent kažkiek mokytis šeiminkų frazių. Taigi, mums bandant kalbėti ukrainietiškai, vietiniai sušyla ir tikrai maloniai bendrauja. Mano vyras turi išskirtinę klausą/gebėjimus kalboms. Vakar, pavyzdžiui, Sofijos cerkvėje mūsų šeimai pusvalandį vietinis gidas ukrainietiškai ( nemokėjo kitų kalbų) vedė ekskursiją. Vyras vertėjavo sūnui ir iš dalies man iš ukrainiečių į lietuvių kalbą. Nesuprato gal tik kokių 7% pasakojamo teksto.
Klausėt, ar jaučiasi čia karinė įtampa. Kijeve mes nejaučiame. Taksistas ukrainietis politikavo ant rusų, ant valdžios, apie karinius veiksmus tam tikruose regionuose ir t.t. Bet turistams bent kol kas Kijeve jaučiasi saugu ir komfortabilu.

Labas rytas
Su dideliu malonumu suskaičiau Aist reportažą. Talentas, niekaip kitaip Net kava trigubai skanesnė pasidarė.
Aš jokiu būdu taip nemoku.
Nelieskit Grikio apvalumų Pas gerą žmogų naminis gyvūnas toks ir turi būti, storas ir riebus. Man tie kūdenos siaubą kelia. Prašau neįsižeisti, kurios turi, pvz. rusų kurtus,vipetus, ar beplaukius katinus.Man baisu, kai visi kauliukai šviečiasi.
Lekiu darbukan.
Atostogaujantiems gero poilsio, dirbantiems - kad diena neprailgtų, juk rytoj laisvadienis

Labas rytas
Papusryčiavau Aist postu kaip visada - pasakojimas tiek įtraukė jog atrodė ten ir buvau, savo akim viską mačiau Aist - didelis apvalus ačiū tau už tai, kad mus lepini pasakojimais pro langą rodomos orų prognozės prajuokino reiktų ir mums nupiešti ant lapo po saulę, užrašyti žodį 'rytoj' ir padėti ant palangės, kad ryt būtų geras oras Diinkinėms

Visus rytinius reikalus sutvarkęs Grikis linki visoms tetoms geros dienos

Giliukaš aš labai užšiėmuši, švečiai pašitaikė nešvetingi, grok negrojęš per šijonuš tamštomš, nedoda nė gabalėlio. Bet aš greitai grįšiu paš tavia



Ruste užjaučiu dėl Tigutės, gražaus jai būvimo anapus vaivorykštės..

Gerų visoms dinkinių