Depresija

sunku atrast, kas teiktų tą džiaugsmą, sergant depresija ypač. Ir dar kad neišblėstų ilgainiui, kaip kad Nidulios pvz su sporto klubu. Aš savo džiaugsmo jau kuris laikas neturiu ir neįsivaizduoju, kas tai galėtų būti. Kažkada tai buvo 'užimtumas', t.y. darbas-studijos-sporto klubas-namų ruoša/maisto gamyba. Kažkodėl įsivaizdavau, kad tai man teikia laimės. Bet dabar tai išsigimė į nemokėjimą atsipalaiduoti, mėgautis aplinka, gamta be aplinkinių trikdžių. Nemoku ramiai glostyti katiną, ramiai leisti vakaro su artimu žmogumi, žiūrint filmą ar valgant, nemoku tiesiog mirkti vonioje, tiesiog vedžioti šunį ar vaikščioti po gamtą. Būtinai turiu maigyti telefoną, kompiuterį. Arba ištisai varinėti įkyrias mintis. Net miegui jos neretai sutrukdo.

Mano psichologė vis tik faina. Nors žinau, kad ji tik dirba savo darbą, bet man padeda. Dažniausiai iš jos išeinu pagerėjusia savijauta, kad ir kaip tai būtų laikina. Su ja kalbant nereikia pašalinių trikdžių šią savaitę jau negėriau xanaxo, nors apsiverkti vis tik teko. Esu irzli ir nervinga, tiksliau, vyrauja nuotaikų kaita, vyras labai pastebi. Bet gal čia normalu man šiuo metu ryt dar einu pas psichę, neįsivaizduoju, ką jai pasakysiu.

labai artimas deraramos jausmas. atsipalaiduoti galiu tik visikai pakeitus aplinka kai bunu su draugais, tevais kas mane atitraukia nuo savo minciu. visu kitu laiku nuolatinis saves grezimas katinimas ir galvojimas. pradejo atrodyti kad net negaliu apie nieka galvoti kita nes gal jei galvosiu apie tai kas mane neramina ka nors ir sugalvosiu. bet is tiesu tai tik minciu ratas besisukantis. nebemoku nuo ju atsikabinti, atsipalaiduoti net kai realiai nieko negaliu pakeisti. tik kazkokie isoriniai dalykai atitraukia demesi. pati kasdien esu paskendus savyje. ir nuo to bloga jau.

blęęęt. ryt paskaita. reik pasiruost, nu kaip nekyla rankos...
anakart ruosiausi visiskai paskubomis pries pat paskaita po darbo...
reikia kazkaip nukirpti tas bambagysles su universitetu.

destymas man atrodo toks sunkus darbas. kas pasneket 1.5 val tiek ruostis reik. prie pranesimo kokio prasedi belenkiek ir paskaitai 15 min. o cia paskaita ir per kita turi vel turet ka pasakyt. na aisku jei tai nera kazkas is tiksliu. su tuo dalyku man aiskiau

pas mane patys tiksliausieji kadangi 5dienio vakaras,tai as dazniausiai neiskalbu tu 1.5 val ir paleidziu anksciau... nezinau ka tiek ruostis...

Meja, sune, kol kas, liuks laikosi. Kap nieko ir nebuvo. bet jus as zinau, kad ant kepenu metastazes ir augliai augs. bet kol kas dziaugiames savo sune, as vaikstau su ja miske, va tada visai neblogai jauciuosi, kazkaip pailsiu nuo minciu. Man padeda bet koks isejimas is namu, bet kur, nes juose praleidziu labai didle laiko dali ir jie man tapo rutina. Kartais net nesuprantu, ar depresija mane smaugia, ar rutina. Bet vakar buvau su reikalais senamiestyje, galvoju, va, pasivaiksciosiu po reikalu po senamiesti, aplinka pakeisiu, pakaifuosiu. Ir ka jus manote, niekur as nevaiksciojau, nes nenorejau, moviau i masina ir namo. Reiskia depresija daro savo. Daznai darau per jega, nes reikia, nors ziauriai nenoriu. Is sono atrodytu, kad tiesiog ziauriai tingiu, bet tai ne tingumas, o kazkoks jegu ir energijos neturejimas ir net prisiversti sunku. Visa savaite zadu sau, kad ryt sutvarkysiu anytai namus (serga ji, tikrai negali pati) nu bet niekaip neprisiverciu ir visa savaite etidelioju tai paradyti ryt.
Kai sumazinau fluanxolio doze per puse, kazkaip energijos daugiau atsirado, ne taip slopina, noriaus darbus darau, tikrai man geriau tokia doze.

Tu ir univiere dirbi dar?kaip tu viska speji??
Papildyta:

Svarbu,kad isnaudosit jai visa likusi laika prasmingai.

O as galiu pasakyt,kad paleidau saviske pilnai i suniuku roju.myliu ja,ilgiuos,bet zinau kad padariau viska ka galejau ir kad ji buvo laimingas suo.o as laiminga kad turejau ja.

nespeju. delioju prioritetus. nuvarytus arklius nusauna gi. ir medalio nieks neduoda.

Mylimuke, aww.. Aš tą pat esu sakius kitai draugei, kad, kaip gerai, kad atsiradai mano gyvenime. Mane kartais gražia sąžinė, nes aš asocialesnė, nei tu. Todėl žinau, kad kartais su manim nelengva, ypač, kai noris, pvz., ištempti mane iš urvo. Nors, palyginus, kai susipažinom, tada tikrai buvo man daug didesnės šakės.

Dėstymas man irgi atrodo siaubingai sunkus dalykas ir atsakingas be proto. Negana, kad reikia gerai suprast, ką dėstai (o dėstai dar ir ne kokią beletristiką), bet ir pateikt tai auditorijai. Man čia wow.

Dėl malonumo pajautimo, man kaip Bučkiui ir Deraramos. Neišeina man atsipalaiduot. Tą patį katiną glostau paskubom. Nemoku apkabint gerų dalykų savo gyvenime. Žinau ir jaučiu, kad jų yra. Bet negebu džiaugtis.

Ką gi. 8m jau suėjo. Rytoj bus 8-tos laidotuvių dienos metinės. Nemažai atrodo. Bet tik atrodo...

Night, manes nei kiek nenervina tavo neislindimas is urvo kartais. Nes as pati kartais tingiu ir kai tu pasakai, kad negali, tai kaip ir pasiteisinimas man, kad su manim niekas nevaro, reiskia galesiu trunyti namie nu kartais taip buna.

O del destymo, tai atsipalaidavus esu daug labiau nei pernai. Ne vissda iki galo viska suprantu, bet jie juk dar durnesni uz mane. O jei ka ir suklysiu, tai juk visada galiu pasitaisyti. zmones klysta... normalu.

Sveiki, noriu patarimo.
Labai pergyvenu del brolio, jam depresija, geria antidepresantus. Prie to ir kitos sveikatos bedos: dreba rankos, kartais traukia koja, lankosi pas neurologus, darosi visus imanomus tyrimus, gydytojai itaria parkinsona.

Mano brolis uz mane 9 metais vyresnis, jau link 40ties, be seimos, gyvena su tevais, kaime netoli sostines.

Kas dejosi jo jaunysteje as tiksliai nezinau, nes buvau per maza, bet namie pas tevus nuolat vyko barniai, as pati visada jauciausi tevu nesuprasta. Mano manymu jiems atrode, kad jeigu mes viska turim (materialine prasme) tai ir skustis neturim teises nieko. Tevas visada uzeme aukstas pareigas, bet namuose gere, mama muse, o mama savo pykti ir isterijas liejo ant vaiku... zodziu esam gerai psichologiskai pazaloti. Ir nervai musu negeleziniai.

As kai tik galejau issikrausciau is namu, susituokem su vyru ir jau laukiam trecio vaikelio. Santykiai puikus.

Brolis kaip minejau pas tevus, bando kabintis i gyvenima, buvo susitikes su viena mergina, bet jauciasi prastai, nes jis uzsisedejes, nelabai turi pomegiu, veiklos, o jo amziaus zmones dazniausiai daug daugiau issimoksline, issikulturine ir uzimti... o jis pagrinde miega ir "geimina" kaip pats sako. Kompleksuoja del savo drebanciu ranku, del to vengia viesumos ir matyt dar labiau depresuoja... Kaip isbristi is sios situacijos? Juk niekada ne per velu...



Papildyta:


Tiesa, mes su juo daug metu isvis nebendravom, buvo visiskai nutrukes rysys, manau ir amziaus skirtumas prie to prisidejo, nes as dar buvau "vaikas" kai jam jau prasidejo problemos gyvenime.
Tiesa, darba jis turi, geroje imoneje, siek tiek sportuoja, bet daugiau nieko ir to tikrai negana... seni draugai irgi dinge...

Skraido, sakyčiau, ką iš savo pusės gali padaryt, tai palaikyt ryšį su juo, užsimint, kad galima lankytis pas psichologą ar psichoterapeutą, galbūt, padėt paieškot to tinkamo specialisto. Ir tau pačiai nesisielot, jei nepavyks. Nenugyvensi gyvenimo už jį.