Visus savo pareiškimus išeiti iš darbo parašiau su dideliu malonumu, nes tai visuomet reikšdavo teigiamas permainas - išeinu į geresnį darbą arba išeinu iš nepatinkančio, kaip jūsų atveju. Kur čia nemalonumas?
Jei nesuprantate, kad kiekvienoje sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje reikia stengtis įžvelgti pozityvo, tai turite didelių bėdų.
Šiuo atveju aš siūlau temos autorei pasistengti pamatyti kažką gero susiklosčiusioje situacijoje - parašiusi pareiškimą, užbaigs nemalonų ir varginantį periodą, uždarys duris į etapą, iš kurio nori ištrūkti.
Perskaičiau visą temą ir.... vaje... vaje... Kaip aš jus, temos autorė, gerai suprantu. Man pačiai (ir MB) prieš kelis metus teko kažką panašaus išgyventi darbe. Tapau nervinga, nemiegojau naktimis. Buvau sumąsčius ir čia pagalbos ieškotis. Kažkaip rankos iki to nedaėjo.
Abu dirbom toj pačios įmonėje, tik skirtinguose padaliniuose. Užtektų man pereiti į kitą padalinį, ir jau butume vadovas-pavaldinys vienas kitam. Bet nors tiek gerai, kad to nebuvo. Bet psichologinis smurtas buvo ne dėl mūsų santykių. Šiaip atmosfera darbinė vadovų ir direktoriaus tokia buvo sukurta, kad žmonės neištverdavo. Kolektyvas pradėjo skirstytis - vienas padalinio vadovas išėjo, po poros savaičių kitas, po poros mėnėsių trečias. O tai buvo tris stipriausi įmonės žmonės, kurie ''buvo įdėjų generatoriais, kurdavo pelną''. Čia vien tik iš ofisinių. O vadybininkai ir kiti darbuotojai keitėsi dar dažniau. Gerai dirbosi tik tam, kuris eidavo viršininkams stukalinti ant kitų. Na, bet ne apie tai tema...
Mūsų su MB situacijoje viskas vyko taip. MB matė, kad man jau stogą rauna, nes pergyvenau ne vien dėl savęs, bet ir dėl jo. Jis vos sulaukė, kol pasieksim vieną savo bendrą tikslą (tam jis turėjo kurį laiką nekeisti darbo) ir puolė į naujo darbo paieškas. Patyliukais nuo manęs. Surado po poros mėnėsių paieškų ir atia pasakė direktoriui. Niekam darbe (išskyrus mane) nepasakęs kur išeina. Tada prasidėjo dar didesnis smurtas mano atžvilgiu, nes direktorius manė, kad MB išeina pas konkurentus, o aš turėdama visą prieigą prie įmonės duombazės, pradėsiu informaciją pardavinėti konkurentams. :oh Buvo net tokie nurodymai kitiems duoti, kad nuo šiol tam tikrus dalykus darysiu ne aš, o kiti žmonės. Kad tik aš neturėčiau tam tikros informacijos. (O tai buvo lygu tam kaip kad pasodinti vairuotoją į visuomeninį autobusą, užrišti jam akis, atimti raktelius ir pasakyti važiuok tokiu maršrutu ir vežk žmones.) Į mano argumentus, kad man reikalinga ta info, nes tai tiesiog susiję su mano atliekamu darbu, nebuvo reaguota. Gavau daugiau papildomų darbų, tik nesusijusių su mano tiesioginiu darbu. Tiesa, po kurio laiko direktorius išsiaiškino kur dirba MB (visai kitoj srityje, ne pas konkurentus), tai vėl viskas atsistojo po senovei. Nervų sugadinta begalė...
Nepasakosiu visko smulkiai. Šiai dienai jau galiu pasakyti - jau virš metų nedirbu toje įmonėje. Po išėjimo dar teko ilgai vaduotis iš slogių minčių ir juodo požiūrio į pasaulį. Ilgai teko mokytis matyti žmonėse ne vien bloga, bet ir gerus dalykus įžvelgti.
Ką galiu pasakyti praėjus keliems metams po viso to? Ką dabar daryčiau kitaip? Kaip elgčiausi jei būtų galimybė praeiti visą tai? Visų pirmą tai susikurčiau gerą finansinę pagalvę. Antrą - kai tik prasideda psichologinis teroras darbe - eini ieškotis kito ir tiek. Jokie pinigai neverti bemiegių naktų, nervų, žilų plaukų. O aš manau, kad jie pas mane ir atsirado dėl tų nervų. Beto, dėl tų nervų tapau užsiskleidusi savyje, bijanti permainų, kad ir mažiausių, savo gyvenime.
dewofsoul, nežinau ar jau tau kas parašė, ar dar ne. Jei esi sunkiai priimanti permainas gyvenime, tai su amžiumi tai gali būti dar sunkiau. Nesakau, kad būtinai taip bus. Bet gali būti. Nežinau kas per žmogus esi. Tavo vietoje susikurčiau istoriją apie užsienį (berods Leksa čia rašė) ir tiek. Paliks jie tave ramybėje. Patikėk. Reikia tik laiko.
Dar toks klausimas. Rašei, kad tavo vadovė priklauso kažkokiam klubui (pavadinkim šokių būreliu), ir tu nori darbintis pas vieną tų vadovų. Ir bijai, kad tik tavo dabartinė vadovė nesužinotų apie tavo ketinimus. Nu o jeigu... Va taip va tiesiogiai paskambini kokiam nusižiūrėtam direktoriui kad ir rytoj ir paprašai susitikimo. Nueini, pasisiūlai pas ji dirbti... Ką jis darys? Iškart puls skambinti tavo dabartinei vadovei ir klausti - ''kaip ten dirbasi tokiai dewofsoul? kokia ji darbuotoja?'' Nu koks tada naxren jis vadovas, jei pats neturi savo nuomonės, kad jam reikia tos ponios rekomendacijų... Ar tu tikrai nori darbintis pas jį? Gal geriau išanalizuok kas nepriklauso tam šokio būreliui ir mėgink pas tuos žmones eiti dirbti?
Su geriausiais linkėjimais. Linkiu viską ištverti be neigiamų pasekmių sau ir savo sveikatai.
O kodėl klausi apie nedarbingumą? Nusprendei pasakyti, kad nėščia ar kaip?
Jei nesuprantate, kad kiekvienoje sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje reikia stengtis įžvelgti pozityvo, tai turite didelių bėdų.
Šiuo atveju aš siūlau temos autorei pasistengti pamatyti kažką gero susiklosčiusioje situacijoje - parašiusi pareiškimą, užbaigs nemalonų ir varginantį periodą, uždarys duris į etapą, iš kurio nori ištrūkti.
Na taip, atostogavau, ir dar savaite buvau biuleteny. Is pono auksciausio gavau velniu, kad ne vadovei pranesiau apie nedarbinguma, o personalo vadovei vadove matyt pasiskunde
Nu o jeigu... Va taip va tiesiogiai paskambini kokiam nusižiūrėtam direktoriui kad ir rytoj ir paprašai susitikimo. Nueini, pasisiūlai pas ji dirbti... Ką jis darys? Iškart puls skambinti tavo dabartinei vadovei ir klausti - ''kaip ten dirbasi tokiai dewofsoul? kokia ji darbuotoja?'' Nu koks tada naxren jis vadovas, jei pats neturi savo nuomonės, kad jam reikia tos ponios rekomendacijų... Ar tu tikrai nori darbintis pas jį?
bet ei atkreipsit demesi i skelbimus, tai pamatysit, kad ne tokia ir retenybe, kai kazkur darbinantis dar ir rekomendaciju praso. Tai kas cia stebetino, kad skambina ir klausia? Gal tikisi, kad patikimiau bus, bet.... nukentejau kadaise per toki skambinejima.
Dirbau vienoj firmoj, dirbau gerai, buvau vertinama, gaudavau pinigines premijas viena is nedaugelio, bet netiko man tas darbas del grafiko, del atstumo, del nuolatinio metymo tai sen, tai ten. Bedirbdama kreipiausi i kita firma del darbo, nes kaip tik darbuotojo jie ieskojo. Ir spekit! Paskambino i mano firma. Bet atsiliepe ne sefas, o eilinis kolega. Ne padalinio vadovas, ne pavaduotojas, o toks darbuotojas kaip as. Ir kad isdejo mane visaip! O keisciausia, kad mes niekad nesipykom, nes praktiskai net nesimatydavom, tik labas ir viso, bet kai reikejo, as jam netgi padejus daug esu. Niekaip neisivaizduoju kodel taip pasielge. Gal is pavydo, kad geresnio darbo ieskau, o gal? Gal isimylejes buvo, o as nesupratau ir izeidziau vyriska savimeile? Zinokit, neisivaizduoju. O is kur suzinojau? Ogi kitas kolega pakviete ir dave pokalbi irasyta paklausyt. O mes net nezinojom, kad irasinejami. I ten kur norejau, manes neprieme, net nesidomejo tiesa ar ne suzinojo, o as tai suzinojau po poros savaiciu, tai irgi neturejau nei noro, nei laiko vaziuot ir aiskintis. O ir kvaila but buve megint kazkam irodyt, kad kazkas mane apsmeize, nes net negaleciau pasakyti KODEL to visko prikalbejo.
bet ei atkreipsit demesi i skelbimus, tai pamatysit, kad ne tokia ir retenybe, kai kazkur darbinantis dar ir rekomendaciju praso. Tai kas cia stebetino, kad skambina ir klausia? Gal tikisi, kad patikimiau bus, bet.... nukentejau kadaise per toki skambinejima.
MB irgi vos nenukentėjo. vos....
Buvo taip. Pradirbo beveik du metus vienoje firmoje, bet direktorė-isterikė ėdė kaip reikiant visus darbuotojus iš eilės. Kas neištverdavo - išeidavo. MB irgi nusprendė ieškotis kito darbo. Bet jau iš kitų kolegų patirties suprato, kad negalima darbo metu eiti į pokalbius, nes direktorė užuos - šakės bus. Jau kai susirado darbą, susitarė galutinai dėl datos, tada nunešė prašymą. Prasidėjo teroras darbe - kur išeini? pas konkurentus? niekur nebus geriau nei pas mus...
MB atidirbo tuos 14 darbo dienų ir atsisveikino. Įsidarbino naujoj įmonėje.
O tada buvusios darbovietės direktorė pamatė per sodrą kur įsidarbino MB, surado tos įmonės kontaktus ir pati paskambino naujam darbdaviui, pakalbėjo su pačiu direktoriumi. Apšmeižė MB kaip darbuotoją, kad jis toks ir anoks... Visa tai buvo vos MB pradirbo pirmą savaitę naujam darbe. Tas direktorius pasikvietė vadovą, kuriam MB tiesiogiai pavaldus ir pradėjo klausinėti kaip naujokas dirba. Tas vadovas papasakojo kad viskas ok, susigaudo naujam darbe, viskas ok. Tada direktorius jam papasakojo apie tą skambutį ir jau ruošėsi MB atleisti, bet vadovas perkalbėjo - juk bandomasis laikotarpis yra, tai tegu parodo kaip jis gali dirbti. Atidirbo MB bandomąjį ir liko sėkmingai dirbti toliau. O apie tą skambutį MB sužinojo iš savo vadovo jau gerokai vėliau nei pasibaigė bandomasis.
Tad manau čia dar ir nuo vadovų požiūrio priklauso.
