Elzaso sūriai ir Švarcvaldo vyšnių pyragas

Iš vaikystės atsimenu „Aerofloto“ lėktuvuose dalinamus saldainukus. Tokius nedidukus, saldžiarūgščio skonio. Ach, kokie skanūs jie buvo - net dabar juntu jų skonį. Tariu- Elzasas- ir kažkodėl pajuntu lygiai tokį patį skonį. Šio skonio pavilioti ir nusprendėme nulėkti per atostogas iki Elzaso. Tiesą sakant ne tik pavadinimas viliojo. Jau seniai interneto platybėse matyti populiarių miestelių Eguishem, Riquewir, Colmar vaizdai žadino kelti sparnus į tą pusę. Pasirodo, ten tų miestelių gyva galybė, ne tik tie 4 ar 5 populiariausi, kur turistus veža autobusais. Užbėgant į priekį galiu pasakyti, kad tie „nepopuliarieji“ niekuo nenusileidžia savo grožiu. Kaip tik, radome tokių perliukų, kad net nesinorėjo išvažiuoti. Tačiau Elzasas ne tik miesteliais garsus. Bet gal apie viską iš eilės.
Pirmiausia reikėjo nuspręsti kur gyvensime. Dilema iškilo todėl, kad visai šalia Elzaso driekiasi Vokietijos Juodasis miškas (Schwarzwald). Vien po miestelius vaikščioti nuobodoka, todėl dienas norėjosi paįvairinti ir gamtos objektais. O Juodajame miške gamtos grožybės plyti tiesiog kas keli kilometrai. Mano akimis miškas lietuvių mažai lankytas, nes informacijos lietuviškai praktiškai ir nėra ( ačiū mano draugei iš Vokietijos, kuri aprašė savo įspūdžius iš ten). Tiesa sakant, vėlgi užbėgant į priekį, tiek Elzase, tiek Švarcvalde, automobilių su lietuviškais numeriais per visą laiką taip ir nematėme. Žinau tik, kad per populiarius miestelius tuo metu pravažiavo vienas lietuvių nedidelis autobusiukas. Ten važiavo viena mano pažįstama su kompanija. Planavome susitikti, bet jie tepabuvo pusantros dienos ir išrūko toliau. Mums norėjosi pabūti tiek Švarcvalde, tiek Elzase, todėl nakvynės vietos ieškojau ir ten, ir ten-kuo arčiau sienos, kad būtų kuo paprastesnis susisiekimas. Vėlgi pasinaudojau puslapio https://www.traum-ferienwohnungen.de teikiamais pasiūlymais, nors ieškant nakvynės išnagrinėjau nemažai ir kitų puslapių - tiek vokiečių, tiek prancūzų. Važiuoti planavome penkiese, tad reikėjo ir atitinkamo dydžio buto. Atsakymų gavome nemažai, tačiau netiko tai tas, tai anas, kol liko du variantai- vienas Prancūzijoje, kitas Vokietijoje. Abu panašaus dydžio ir kaina panaši - galvosūkis. Pasirinkimą nulėmė rožėmis apželdintas kiemelis ir terasa Vokietijoje.
Nakvynė užsakyta, maršrutas maksimum sudėliotas. Aišku, kaip visada, to maksimum ir nespaudėme. Turėti alternatyvas visada gerai, nes ir kelionės metu kai ką pasikoregavome.
Planavome iš karto lėkti į Švarcvaldą, o grįžtant, kaip jau mums įprasta, aplankyti draugus Austrijoje ir Bavarijoje. Tačiau likus gerai savaitei iki kelionės pradžios, paskambino draugė iš Austrijos ir paprašė, kad jei galėtumėme, užsuktumėme pas ją prieš važiavimą į Švarcvaldą. Tiesiog labai netikėtai apsivertė ir jos pačios planai. Teko išvažiuoti keliems mėnesiams į Kanadą. Ir tai jos amžiuje!!! Aišku, ratukai galvoje iš karto pradėjo suktis, nes reikia keisti nakvynės vietą važiuojant į priekį, o ir Austrijoje užsakytos vietos pensione draugams, kurių datą, jei įmanoma, reikės perstumti. O laiko tai visai nedaug iki kelionės pradžios. Viskas baigėsi gerai – pirmai nakčiai gavome vietas Čekijoje (lenkus informavome, kad neatvyksime, į ką jie atsakė, kad jokių problemų). Austrijoje datas irgi perkėlė be jokių problemų. Beliko pralaukti likusias keliolika dienų ir į kelią.

Laukiu tęsinio

1 diena
Kaip kiekvienais metais, išvykome labai anksti – galėtų Lenkija būti ir mažesnė. Papusryčiavome gražiai sutvarkytoje vietoje vienoje iš degalinių.



Vakarop atidardėjome į Čekiją, Vresinos miestelį. Apsistojome „Penzion V Hájku“. Čia nakvojome prieš porą metų. Patiko rami vieta ir pusryčiai. Šįkart buvome visai vieni, nors kitą dieną, kaip papasakojo šeimininkė, pensionas buvo užsakytas pilnai ir vietų būtumėme negavę. Nenuostabu, juk artėjo savaitgalis.

2 diena

Pusryčiai saulės užlietame pensiono kieme ir pirmyn. Apie pietus pasiekiame Austriją. Nutariame važiuoti palei Dunojų. Labai seniai tuo keliu važiavome. Susiskambinu su drauge. Ji ką tik grįžusi iš miesto jaučiasi labai pavargusi. Nenuostabu, juk ir metų nemažai – virš 80. Susitariame, kad mes neskubėsime, o ji kiek pailsės ir vakarop atvažiuosime iki jos. O mums kas - stojame pailsėti aikštelėje prie Dunojaus. Kitoje pusėje matosi Melko vienuolynas.







Toliau judame neskubėdami, vis sustodami kokiame nors mūsų žvilgsnį patraukusiame miestelyje.






Papildyta:
Kur tik pažvelgsi, visur rodyklės į vyno namus. Neįmanoma nei dešimt žingsnių žengti. Jei taip visur užsuktum, prasigertum čia pat. ))







Bet neparagauti vietinio vyno irgi negalima. Viename miestelyje prisėdame kavinukėje pažymėti atostogų pradžią vyno taure ir ledais.



Pagaliau pasiekiame Bad Hall. Kelionės drauges įkurdiname pensionate praktiškai miestelio centre, kuriame tvarkosi dvi moteriškės. Pensionatas nustebino. Tryse gavo vienvietį ir dvivietį kambarius. Dvivietis – nemaži apartamentai su svetaine ir virtuve. Per pusryčius abidvi šeimininkės ir aptarnaudavo. O mes su vyru vykstame pas savo draugę. Šiais metais taip sutapo, kad ji gyvena pas ūkininkus. Kol suradome, kiek pavargome, nes navigacija tokio adreso nerodo, o tarp dirbamų laukų surasti ūkininkų vienkiemį ne taip ir paprasta; taip, kaip aiškina draugė telefonu, nerandame. Bandome pasiklausti pas kitus ūkininkus, bet nesėkmingai. Net pasakius pavardę, nesuprantame ką jie atsako vokiškai. Pagaliau surandame jauną šeimą, kalbančią angliškai. Pasirodo, esame visai šalia.

Papildyta:
Pagaliau surandame namą, kurio ieškojome. Nenuostabu, kad jo nerodo navigacija - jis visai naujas. Čia ūkininkauja austro ir rumunės šeima. Namai pas ūkininkus Austrijoje milžiniški. Jeigu kam teko matyti, jie kvadratu juosia nemažą kiemą. Deja, deja, bet austriškos tvarkos, kurią teko matyti pas kitus Austrijos ūkininkus, čia nėra (šeimininkė juk rumunė). Tuo tarpu kai pas kitus vidaus kiemas skirtas poilsiui ir vaikų žaidimams, šioje vietoje paverstas paukščių pasivaikščiojimo vieta. Viskas atsiprašant, apš...... Augina jie visko daug- sako, vos spėja - ir lauko kultūros, ir visokie paukščiai, ir kiaulės, ir elnių kaimenė. Ir darbininkų nesamdo. Sako, brangu. Nežinau kaip čia iš tikrųjų su tuo brangumu, nes namai nors ir nelabai tvarkingi, bet įrengti iš brangių medžiagų.
Atrodo, nuo miestelio centro čia netoli, tik keli kilometrai, bet mūsų draugei nėra lengva nusigauti į Bad Hall. Joks transportas ten neveža. Su savo skuteriu nuvažiuoti gali tik kai geras oras. O ir pakrauti jį reikia gerai, kad užtektų energijos. Ji taip mėgsta bendrauti, o čia laukuose su kuo labai pribendrausi. Su žąsimis ir povais? Todėl susinešame daiktus ir pasiėmę draugę išvažiuojame į miestelį. Mums visiems draugė padaro mini ekskursiją į senelių namus miestelio centre - čia ji norėtų apsigyventi sugrįžusi iš kelionės.



Vėliau ilgam sukrentame pavakarieniauti vienoje iš miestelio kavinukių.







O jau temstant nueiname pasivaikščioti po parką –ten šįmet pilna visokių instaliacijų.

3 diena.

Ryte tik pabudus girdžiu „ –Kelkis, greit ateik ... pažiūrėk per langą...“. Lekiu prie to lango. Visai šalia namo, pievelėje pusryčiauja... elnias. Ne, ne tas kur aptvare gyvena, o tikras - laukinis.





Po kiek laiko toje pačioje vietoje baimingai žvalgosi kiškis –turbūt ten labai skani žolė.



Apsirengiu ir nueinu prie aptvaro su elniais. Tikri gražuoliai, tik labai baikštūs. Užtat vadas stebi mane iki kol visa banda pasitraukia į saugesnę vietą.






Papildyta:
Pasivaikštau ir po kiemą









Papusryčiaujame ir vėl išvežame draugę į miestelį susitvarkyti visokių reikalų. Kol ji vaikšto po įstaigas, mes irgi pasivaikštome, dar ir apsipirkti spėjame. Vėliau visi kartu važiuojame pas ūkininkus, kur kasmet perkame dešryčių, vietinio šnapso ir šiaip visokių gėrybių. Ūkis visiškai kitoks - viskas blizga, nors šeima jauna ir augina mažą vaikiuką. Šį kartą nutariame pas juos ir papietauti. Pietums pasiimame užkandį miksą - visa tai, kas auginama šiame ūkyje. Kad jūs žinotumėte, kaip viskas buvo skanu.





O kai šalia dar ir sūpynės, ir hamakas, ir taip maloniai šildo saulutė, tai kur čia neužtruksi. Tiesą sakant, skubėti ir nenorime.
Papildyta:
Po pietų nuvažiuojame draugėms parodyti Schlierbach vienuolyno komplekso



ir Gmunden ežero. Patogiai įsitaisius ant suoliuko su ledų porcija, kontempliuojant mintis žvelgiame į kalnais apsuptą, baltomis laivelių burėmis padabintą ežerą.

Dar kartą gera paskaityti ir pažiūrėti, jau kitoje erdvėje

4 diena

Šiandien vykstame iki Švarcvaldo. Vakarop atidardame į Bahlingen miestelį ( čia gyvensime). Aha, pakeliui viena bulkutinė, kita, ledainė - mums jau patinka. Mūsų namas miestelio gale - https://www.traum-fe...ungen.de/23959/



Šeimininkai - pagyvenę vokiečiai, kalba tik vokiškai (apie tai įspėjo mus laiške). Pora draugių, kurios galėtų nors kiek kalbėti vokiškai kažkodėl sarmatinasi, tad tenka traukti iš atminties tuos keletą vokiškų žodžių, kuriuos mokame. Šeimininkė Rozmari labai gyvybinga - viską mums aprodo, viską papasakoja. Pasakoja taip, kad beveik viską supranti. Butas puikus - keturi kambariai, virtuvė atskirai, vonios kambarys ir dar atskirai tualetas.
O kai norėjome susidėti maistą, kuris nededamas į šaldytuvą, iškilo dilema, o kur dėti, nes visos spintelės nukrautos įvairiausiais virtuviniais rankandais ir indais. Teko viską talpiai perdėti, nes nedėsi gi maisto į rūbų spintą.







Su terasa ir kiemeliu neprašovėme. Viskas skendi gėlėse.





Kambaryje ant stalo - dovanų vyno butelis ir saldainių vazelė. Rozmari klausia ar viskas gerai. „-Wunderbach (Viskas puiku)“, -sako mano vyras vokiškai. O toliau tęsia visokiom kalbom: „- Tik va, viena problemytė - aš būsiu virėjas ( kok), o neturiu kepurės ( kep ) ir žiursto. „-Moment“ - atsako, Rozmari. Ir po minutėlės atneša.... prijuostę. Taip, kad ne kalbos nemokėjime problema. Po pusvalanduko Rozmari dar atsiveda kaimynų merginą, kuri kalba angliškai, kad galėtumėme pasiklausti visko, kas mums rūpi. Bet tai kaip malonu, kai rūpinasi. Ant stalo mūsų laukia lauktuvės. Pasiruošiame atvykimo vakarienę ir įsitaisome vakaroti rožėmis kvepiančioje terasoje.

Aruna, visuomet labai smagu paskaityti Jūsų įspūdžius

Cesaria, dėkui

5 diena

Ilgi važiavimai nuvargina, todėl šią dieną nutariame skirti tik Švarcvaldui - važiuosime sąlyginai netoli (kad žinotumėte kaip sunku buvo apsispręsti ką lankyti - ten gražios vietelės kas keli kilometrai)- iki Allerheiligen (vienuolynas ir krioklys). Didelę dalį dienos skirsime gamtai. Ryte, užėjusi Rozmari, paklausia kaip miegojome, ar viskas gerai, o pamačiusi, kad ant stalo kompiuteris, pasiklausia leidimo, nes nori mums kai ką parodyti. Sako, tikrai verta ten nuvažiuoti. Ir ką gi galvojate mums parodo? Ogi tuos pačius Allerheilingen vienuolyno griuvėsius. Bet juk nesvarbu, kad mes juos žinome...
Oras puikus. Privažiavę, automobilį statome tiesiog pakelėje (ten visi taip statomi) ir takučiu nusileidžiame iki upelio. Nuo tiltuko atsiveria vaizdas į Allerheiligen vienuolyno griuvėsius. Nors ir žinojome ką rasime, tačiau žydro dangaus pliūpsniai besiveržiantys pro kiauras gotikines arkas priverčia minutėlei stabtelėti.







Pačiuose griuvėsiuose vyksta kažkokia repeticija. Tokių natūralių dekoracijų fone vykstantis vakarinis spektaklis turėtų atrodyti pasakiškai.




Papildyta:
Sekdami rodyklėmis judame link krioklio, tačiau pakeliui atsiranda visokių reikalų : reikia ir ledų porciją įkalti, ir prie vandens terasų įsiamžinti, ir dar kažkieno šunį pagirdyti.






Papildyta:
Kriokliai visada gražu. Šis įdomus tuo, kad kiekvieną kaskadą galima pamatyti tik nusileidus tam tikrą tarpą laiptukais. Vandens srovės vilioja artyn, todėl vienoje vietoje išsukame iš takelio ir kai kas net pabraidžioja lediniame vandenyje. Nusileidžiame iki pat galo. Aha, o dabar tai teks kopti į viršų. Ir kopiame, kur mes dingsime. Besigėrint kriokliu ir tas lipimas aukštyn ne toks baisus.













Pakeliui namo, suplanuota užsukti į vieną kaimelį Sasbachwalden, kuris prieš kelis metus buvo išrinktas gražiausiu Vokietijos kaimeliu.
Papildyta:
Vingiuojame siauru takeliu mišku, vėliau kukurūzais apsodintais laukais, ir štai už posūkio visai netikėtai prieš akis išnyra padabintas gėlėmis kaimelis. Gėlės ant palangių, po palangėm, aplink namus, kiekvienoje laisvesnėje vietoje. Gėlėtai gražu. Bet lauke labai karšta, tad trumpai pasivaikštome ir traukiame link namų.











Vakare atvėsus, dar išlendame pasibastyti po savo miestelį. Gatvelėse praeivių beveik nėra. taip pažymima, kad namuose yra naujagimis.



Ant vieno namo stogo kitoje, nei lizdas su šeimyna pusėje, stypso vienišas įsižeidęs gandras.







Nueiname iki Rotušės, grįžtame kitomis gatvelėmis. Ramu, tyku, kvepia levandomis, po kojomis krinta sunokusios trešnės.

Prasideda Elzaso grožybės
6 diena

Pagaliau lankysime Elzasą. Šįkart turistinius miestelius. Siena tarp valstybių per Reino upės vidurį. Tad pusė tilto Vokietijoje, kita Prancūzijoje. Sveika, Prancūzija!
Įdomu Elzase. Šiaip jau jei lėksite greitkeliu A35, miestelių nematysite ir su žiburiu. Nusukus į šoną, važiuojant keliukais, gali vieną kitą užkabinti, tačiau didelė dalis saugiai slepiasi už vartų ir storų sienų. Pasistatai automobilį aikštelėje prie vartų ir tik įėjus atsiskleidžia miestelio žavesys. O jie tikrai žavūs. Lyg ir panašūs, bet kiekvienas su savo veidu. Gatvelėmis galima klaidžioti valandomis. Aišku, galima viens du ir pralėkti – miesteliai nedideli, bet skirtingai išpuošti namų fasadai, spalviniai sprendimai, iškabos, mažų parduotuvėlių vitrinos, jaukūs kiemeliai stabdo kiekviename žingsnyje. Išsirinkti kuriuos miestelius lankyti, o kuriuos ne, tikrai buvo ganėtinai sunku.
Šiai dienai planuose keturi miesteliai. Pirmasis - Colmar. Vienintelis, kuriame automobilį pasistatėme pačiame miestelyje (jis tiesiog didesnis). Pravažiavus keliasdešimt metrų - mums jis jau patinka. Namie kažkodėl nepažiūrėjome, kurioje vietoje plaukioja laiveliai, tad nutariame nueiti iki TIC. Bet nieko blogo - kaip tik praeiname gražiausiomis miestelio gatvėmis. Sruvenantys kanalai, spalvoti namukai fachverkiniame – tiksliau kolombažo stiliuje - juk čia Prancūzija. Kolombažas šiek tiek skiriasi nuo fachverko savo piešiniu ir stogų konstrukcija. Dažniausiai čia naudojami „Gyvenimo medžio“ ir „Andrejaus kryžiaus“ balkių susikryžiavimo elementai.













Gausybė gėlių, jaukių parduotuvėlių vitrinų – miestelis iš serijos „Pasaka“. Tik turistų daugoka. Pro bulkutines, tiksliau bulanžerijas (kaip mes jas praminėme) su viena kelionės drauge ramiai tiesiog negalime praeiti - ten tikri meno kūriniai vitrinose. Visa laimė, kad Kepėjų gatvė nepakeitė savo profilio ir mūsų dienomis.


Papildyta:
Vienoje saldėsių parduotuvėlėje pamatome vietinį saldumyną su riešutais. Brangus rupūžiokas, bet labai viliojantis. Iš pradžių nusprendžiame nepirkti - ai, teks nešiotis, bet paskui apsisukame, grįžtame ir nusiperkame vakarienei pasisaldinti. Ir gerai padarome, nes paskui tokio kitur ir nematėme. Grožėdamiesi miestelio vaizdais nueiname iki TIC, pasiimame miesto žemėlapį ir susirandame „mažosios Venecijos“ kvartalą. Na, žinoma, automobilį prie pat jo ir pasistatėme. ))) Vėl grožėdamiesi miesteliu pėdiname atgal. Centre, Tetes gatvėje, pirklio Antoine Burger namas, statytas 1609 m. Jis papuoštas 106 galvomis. Šiame name vėliau buvo įsikūrusi vyno birža.





Prie pat kanalo, vienoje iš kavinių nusiperkame bilietus pasiplaukiojimui laiveliu. Nors laukti „reiso“ reikia daugiau nei valandą, labai nenusimename – kaip tik išgersime po puodelį kavos.



Pabandome prisėsti vienoje iš kavinukių prie pat kanalo, tačiau ten kavos neduoda, tik valgyti. Keistuoliai. Kitos sausakimšos. Valgyti nenorime, todėl paeiname kiek toliau ir visai jaukiai įsitaisome tuščioje kavinukėje.
Pagaliau mūsų laikas plaukti. Einame į „prieplauką‘“ prie vienos iš kavinukių palei Loš upę. Pasiseka - laivelyje įsitaisome pačiame priekyje. Laivelis siauras, žemas, vanduo beveik siekia bortus, o vienas veikėjas atsisėdęs viduryje vis duodasi su savo kamera į visas puses, judina. Ne, kad ramiai pasėdėtų)). Plaukiant po tiltukais tenka net labai stipriai susilenkti – nesinori toliau plaukti su guzu kaktoje. Mes fotografuojame stovinčius ant tiltelių - šie mus.







Papildyta:
Nuplaukiame iki turgaus - gaila, kad šiandien kaip tik jam išeiginė.





Pasiekiame „tylos zoną“ – čia net nesikalbama - šioje vietoje galima pamatyti įdomių veislių perinčių paukščių.



Kaip tik gulbių šeimynėlė ruošiasi toliau keliauti. Mes sustojame, o gulbinas išžvalgo situaciją ir pasišaukia savo šeimyną- pats tuo metu blokuoja šonu mūsų laivelį. Gulbės kaip vedliai priekyje, mes iš paskos.



Pakrantėje šmėsteli kažkuris kailinis vandens žvėrelis, šalia kranto plunksnas valinėjasi, berods, nendrinė vištelė.





Vandens kelionė baigiasi. Užliūliuoti bangelių, apžavėti vaizdų, lėtai traukiame į automobilį. Gaila, nematėme Colmar vakarinio šviesų žaismo, bet ką čia gali žinoti- gal dar kada sugrįšime.

Antrasis – Bergheim. Apsuptas vynuogynų mažytis Bergheim tarsi suspaustas apskritimas, apsaugotas storų sienų su bokštais. Pro vartus patenkame į jaukų miestelį su 15 a. statybos namais, kuriame tik vienas kitas turistas. Nusagstytas žaisliniais namukais (negi juose kas gyvena?), išraižytas vingiuotomis siauromis gatvelėmis – gera slampinėti be jokio tikslo.







Net nesitiki, kad šis mielas miestelis XVI- XVII a.a. ypač aktyviai dalyvavo raganų medžioklėje. Buvo sudeginta net 40 moterų. Šiuo metu galima aplankyti raganų namus (Maison Des Sorcieres) Vėliau kai kas gailėjosi, kad jų neieškojo – sakė, gal būčiau brangiai pridavęs tas visas kelionės raganas. )))










Papildyta:
Sekantis - Ribeauville. Turistinis. Tik įėjus per miesto vartus, vėl patenkame į užburiančiai gražaus miestelio kerus. Bet ir žmonių čia daug.







Tolumoje ant kalno tarp vynuogynų, įrėminta spalvotų gatvelių stogų - pilis.




Papildyta:
Iš tikrųjų, tai netoliese net trys pilys. Rotušė, fontanas, namai puoštai dekoratyviniais medžio raižiniais. Fontanai čia beveik visur pagrindinėje miestelio aikštėje.

















Papildyta:
Nutariame pritūpti papietauti. Miestelis turistinis, tad ir padavėjas šneka angliškai. Užsisakome visokių mums nelabai girdėtų patiekalų.





Mes jau baigiame valgyti, tačiau mano vyras taip ir negauna savo užsakyto mėsos kepsnio. Užklausus padavėjo apie dar vieną patiekalą šis atsiprašo ir neužilgo atneša, tačiau..... visai ne tai, ką užsakėme, o užkepėlę. Būtų gal ir pusė bėdos, bet ji viduje dar ir šalta (ryškiai paskubėjo pateikti). Galima pavalgyti tik nuo kraštų. Padavėjui pasakau, kad patiekalas buvo šaltas- o ir pats mato, kad jis beveik nepaliestas. Ir nors čekis išmuštas, grąžina pinigus už šį patiekalą. Va taip miestelis užsideda sau minusą, nors jo grožis tikrai nekaltas ir neturėtų dėl to nublankti, bet neskanus prieskonis lieka.