Nežinau iš kur išsivystė baimė katėms. Niekuomet nebuvau užpulta, bet ir niekuomet nealpėjau dėl jų.
pamenu dar kai vaikas buvau, klasiokė parsinešdavo rastas gatvėje kates, išmaudydavo, mamos lovatiesėje susukdavo, maitindavo, o aš pakraupus žiūrėdavau, o mama jos grįžusi paklaikdavo.
Mano draugė gyveno gretimame name. Prie laiptinės dažnai būdavo kačių. Atėjusi pas ją, prie lango kviesdavau tai ji, arba jos mama mane ateidavo pravesti pro kates. Žodžiu, paaiškinti negebu. psichinės bėdos.
Galvoju, kad Rastė pasimetusi ir sutrikusi, ne tik dėl savo būsenos, bet ji pirmą kartą pamatė psichinį individą kuris bijo katės. Žodžiu, aš galvoju, kad ji nepastovios būsenos, ji galvoja, kad aš pati nesveika. Dar vaikai landžioja ir žiūri akim didelėm ..kas nabagei belieka?
O dėl dėjimo žaislų šalia jos, tai čia panašiai kaip vakar straipsnyje skaičiau, kad suskt rankšluostį ir duoti sušuns, o šuniui su katės kvapu. Bet... vakar buvau su chalatu, nešiojau šunį, glaustėmės, žaidėm, po to glaudėsi katė. Po to vėl šuo... tai uostė mane, taip lindo i chalatą su garsu uostynėjimas vyko. Mano Tutis draugiškas, jaučiu net į kailį gavęs vėl ateitų tokiom akim

maždaug, davai, nesimušk, varom žaist.
Ok. šnekat, kad reik su kate žaisti. O kaip

kokie žaisli ir ką daryt? Na sorriukas už durnus kausimus