QUOTE(meja82meja @ 2016 10 10, 01:22)
Mano draugei padejo tik antibai.jei ka,turiu.as aciu Dievui jsu pasveikau ir tikiuis jokia bacila neprisvils vel.
Nu o kojos kaip visad.
Jei darbas patinka,kentek,bet patyliukais ieskokis kito.
As kai paskaitau tai tave tai man mano darbas rojus,alga gera,ant galvos vadovas nesedi,su bendradarbe dirbam kartu,bet buna kad susitinkam per visa darbo d tik kokiam pusvalandziui.o svarbiausia kad man patinka.ir noriu kad pratestu sutarti.
Ryt pas realibitolige,nazinau ka tas lazeris daro,bet as giliai viduj taikaus su operacija ja.
Siand 2 val gaminau vakariene garuose.mano drauge kuri man sake kaip neskanu garuose ir tt.valge ir sake kaip skanu!gavau kegleviciaus puse butelio beveik,tai pasiuliau Night degustacija surengt😂😂😂
Taip nusistebėjau, koks čia rodiklis ta draugė. Nors nieko aš apie antibus nesuprantu. Galiu diskutuot tik apie traleliuškes. Antibus, pamenu, kad gėriau būdama moksleive. Dabar taip labai nesergu. Zaraza prie zarazos nekimba, sako.
Bet, Mėja, žiūriu, vaistus moka sau pasiskirt. Tai antibus, tai AD. Ką dar nžn.
Ką reiškia patinka darbas? Kuo jis gali patikt, kai vienas tas reikalas viską užgožia. Šian pirmoj dienos pusėj išgyvenau totalų košmarą. Nespėjau įeit pro duris, kai visa šeimynėlė užgriuvo su klausimais/problemom/klaidom (net gal negalima to klaidom vadint, bet prie ko prisikabinti šiek tiek buvo), visi kone vienu metu. Gal čia koks svarbumo rodiklis, bet kartais jaučiuos taip, kaip jau rašiau. Kad kenkčiau, o ne dirbčiau jiems. Aš nesakau, direktoriaus žmona ten absoliučiai nuostabus dalykas. Nejaučiu, kad ji parodytų, kad yra kažkokia viršesnė. Jau nekalbu, kad man ir kavos užkaičia, ir net kėdėms tokius apklotėlius atnešė, kad katė nesudraskytų tų kėdžių.
Ir direktorius, nuotaikos žmogus, bet kartais ir pasilazdavojam visai ne darbo reikalais. Žmogus amžiuje, bet tikrai nesielgia, kaip koks nusenęs diedas. Man labai labai svarbu santykiai darbe. Jau taip klientų visokių būna, dar to betrūksta kad ir kolegos iš proto varytų.
Nėr kad išoriškai blogai sutariu su tuo 3 -iu asmeniu. Bet, manau, ir jis puikiai supranta, kad aš sukandus dantis su juo bendrauju mandagiai lygiai tiek, kiek būtina darbo klausimais. Ir taip, kad tik prie manęs nesiknistų, nekiltų bereikalingų klausimų ir pan. Aišku, neabejoju, kad jis laiko mane paprasčiausia višta, tik jau jam tikrai nerūpi, kas ten man nepatinka.
Nesu tokia kvaila - aišku, kad pasidairau dėl naujų darbų. Negaliu gi mest ir eit lauk, nes, elementariai, būtų labai jau sunku finansiškai.
Šiaip pinigai tikrai visai nekokie, ką gaunu.
Mėja, tavo darbas labai jau neprestižinis, bet tavo buvusioj situacijoj, turbūt, idealus.
Manajam ir galvot reik, ir žmonės, skaičiavimai, klaidų tikimybė, stresai yra nuolatinis reikalas.