Depresija

Vargšas tu... Laikykis... O nesiskambini su ja?
Aš savajai taip norėčiau paskambint, sužinot, ar vėl nėr jai blogai.. 😟 Bet sutarėm, kad susiskambinsim po mano išvykos sekmadienį, nenoriu jos gąsdint. 😐 Jei labai negerai, skambins sesei, kuri arčiau jos gyvena..

kad dar daugiau pinigu ismelzti?
nueik pas tuos gydytojus, pas kuriuos dar nesi buvusi.
bet siaip operacija kaip iseitis yra?

Bet gal normalu, jei pasirenki gydytis ne valstybinėj poliklinikoj, rekomenduoja pan. kolegas?

Nu susiskambinam kartais, bet esmė, kad mes gyvenam viena nuo kitos 3min kelio Aš pasakiau jai, kad noriu pabūt kartu ir paprašiau, kad paskambintų man kartais šiaip pakalbėt ar bent jau kai galės susitikt. Jei neskambina, tai neskambina, nelįsiu į akis... Puikiai žinau, kad dirba ne kasdien ir tik vakarais po kelias valandas, o grįžus arba per laisvas serialus amžinai žiūri valandom. Bet laiko vistiek neturi Mano tėčio žmona ir tai dažniau paskambina ir pasikalba su manim, palaiko. Tėtis tai mano nekalbus, žinau, kad myli ir pergyvena, bet dažniausiai keliais žodžiais persimetam ir tiek. Fainiau susitikt, bet, kad gyvena jie už Vilniaus... Taip noriu nuvažiuot, bet žinau, kad visų pirma- išprotėsiu aš važiuot autobusu valandą, o visų antra- savo kampo uždaro ten neturiu, kol šalta, nes antras aukštas neapšiltintas. Aš visada esu tas žmogus, kur būtinai reikia kažką žiūrėt, kad galėčiau užmigt. Aš turiu tiesiog "nulūžt", negaliu va taip sugalvot, kad reik eit miegot, išsijungt šviesos ir gult. O kai pas kažką nakvoji, tai žinai... Visi sugula, TV išjungia, aš kompo gi nepasileisiu per visą kambarį. Ir guliu tada tiesiog, nežinau kur dėtis, kaip neišprotėt. Aš už tai ir negaliu pvz. santykiuose būt. Man tiesiog bloga pagalvot apie tai, kad reiktų su kažkokiu žmogum vienam kambary gyvent. O neduok Dieve, dar ir vienoj lovoj gulėt. Nesvarbu, kad tas žmogus man artimas, mylimas. Pas mane lovoj tik šunims ir katinams vietos yra Šiaip keista, kai žmonės netiki, kai pasakau, kad nenoriu santykių, nenoriu vyro. Vos ne- rasi sau tinkamą ir norėsi. Man ne "tinkamumas" bėda, esu turėjus labai artimą sau vyrą, kuris beveik idealas man savo asmenybe buvo. Labai padėjo man per tuos sunkius epizodus, motyvavo, bet aš nemačiau ir nematau vis dar kažko rimto savo ateity. Mes likom draugais. Kiek vaikinų esu gyvenime turėjusi- su visais normaliai sutariam iki dabar, visi geri žmonės, bet nu- pabandau tipo kažką sulipdyt ir vistiek galų gale suprantu, kad negaliu, nenoriu, nemoku. Ir visai nepergyvenu dėl to. Mąstydavau, kad negerai čia jiems visiems kažkas ar man, bet po to supratau, kad man didžiausia vertybė yra laisvė. Visom prasmėm.

Gal tik taip atrodo dabar, bet toks jausmas, kad mes labai daug panašumų turim... 🤕
Nors su mylimu galiu beveik garantuot, kad galėčiau gyvent.
Laisvė, lengva panika, kai reikia kažkur nakvot, užmigimas ką nors kompe pasileidus, meilė artimiesiems ir katinams, svajonės apie laisvę (nors jau supratau, kad nelabai įmanoma...), apie buvusius simpatijas galiu atsiliept tik geruoju (nors tai ir nereiškia, kad norėčiau, turėdama galimybę lipdytis iš naujo). Pastarųjų gal tik 1 kitas tebuvo, tiesa. Santykis su tėčiu mano buvo analogiškas, tik, laimė, mano tėvai nebuvo išsiskyŕę). Važiuot autobusu valandą irgi košmar... Bet čia jau grynai mano atveju depresyvumas. Gaila, linksmų periodų man nebūna. Geriausiu atveju ramūs. Nors man diagnozuotas bipolis...
Čia šiaip sulyginau, nes iš posto artima pasirodė iki skausmo.

Galvoju apue santariskes,tikrai neisiu ten kur ji siule,juk siuntime neraso pas ka eit.ji gali kazka rekomenduot,bet juk rinktis man...

Mylimuke,ji man sako as nezinau ka daryt.nu tai negi as turiu zinot,as ne gydytoja.mane labiausiai ner ina kad ji savo energija nukreipia i ten kur as nesiskundziu.pvz gimdos kaklelio tyrimas.metus laiko kabinejas,nes nesidarau.

O prieš kiek laiko Tau diagnozavo tai? Ar geriau jautiesi nuo tada? Kažkaip norisi man prošvaisčių rast ateity, tikėt, kad kažkada bus gerai. Nes jeigu taip ir toliau, tai čia tiesiog kankynė. Jei nei dirbt negalėsiu, išlaikyt savęs. Kas išlaikys? Neturiu nei brolių, nei seserų, ne iš turčių giminės esu, tai tėvai irgi gal kokius 10eu ant vaistukų ir sukrapštytų dar Nesinori būt našta kažkam, daržove kažkokia...

*ksenija* , na ir mama pas tave.... Kaip taip savo vaiko nepalaikyti?

Buvau susitikusi su ja šiandien, tai kiek kalbėjom, man rodos, ji nelabai tiesiog supranta mano ligą. Jai čia atrodo, kad "jeigu galvoji, kad blogai, taip ir bus. Nusiteik gerai,negulėk lovoj" ir pan. Kaip ir dauguma žmonių, kurie su tokiom problemom nesusidūrę. Dar remontus užsimanė namie daryt, tai ne tas galvoj, matyt. Ir taip paskutiniu metu geros nuotaikos esu, tikrai puikiai nusiteikus, apetitas atsirado, namus galiu susitvarkyt normaliai, į parduotuvę galiu nueit ir t.t. Kas iš to nusiteikimo ir noro, kai vieną sekundę gerai, o kitą jau žiūrėk dusinti pradeda, pykint. Kiek galiu, tiek judu. Tikrai nuoširdžiai stengiuosi visą dieną, kad ir namuose kažką daryt. Ar gamint, ar tvarkytis, ar su gyvūnais užsiimt. Bet va vakarop jau man viskas, čiūčia liūlia

Meja,
jei but su sveikata gerai, butu tau papildomi pinigeliai http://www.supermama...owtopic=1032459

Parasiau jai

Uzsiregistravau pas traumatologa po2savaiciu,santariskese visi laikai mokami buvo tai rinkaus karoliniskes

As tikea debile,kad nepasikalbejau su vadovu pries sutikdama dirbt uz bendradarbe.nes zinot ka?man nei cento nepridejo!kai pamaciau kiek gavau verkt norejos...