Įkraunama...
Įkraunama...

Depresija

QUOTE(Night13 @ 2017 02 06, 19:38)
Ir vėl ne aš 😶

džiaugiuosi
Atsakyti
buckis, kitais metais jau issiropsiu ir as kartu:) Tikiuosi.
Atsakyti
QUOTE(Nidulia @ 2017 02 06, 13:01)
Night, as nesupasavau sestadieni, tiesiog sakiau, jog ta diena negalesiu tikrai:)

Isvaziuoja mano vyras 10-iai dienu. Jau dabar nerimas ima:(

Deraramos juk iš kito miesto, įdomu, ar artimiausią mėn. sulauksim...

Tau nesaugu dėl kažko? Įtariu 3 galimus variantus:
jautiesi nesaugi, nes ala kelionėj GALI kažkas atsitikti
arba
gali nuslysti "į šoną"
arba
tiesiog esi iš tų žmonių, kurie "negali" būti "vieni" ("vieni" kabutėse, nes man pačiai tų žmonių atrodo pilnos gatvės biggrin.gif).

Kas tas 10d. Nu neliūdėk taip. unsure.gif

Taip iš šono atrodo, juk kaip tik proga pabūt vienai, pailsėt nuo žmonių, daugiau laiko skirt pomėgiams ir t.t. Bet čia iš savo varpinės, žinau, kad mes skirtingos labai.



QUOTE(*ksenija* @ 2017 02 06, 13:02)
Tai man irgi sako daug kas eit privačiai, nes vistiek, kur pinigus moki, tai dažniausiai kitaip ir žiūri... Poliklinikoj ateina gal žmonės su visai skirtingom bėdom, bet tuos pačius vaistus suštampuoja ir vsio. Tiks/netiks- tavo bėdos, "ateisi, jeigu netiks" biggrin.gif Baisiausia, pamenu, kai su skrandžiu problemos atsirado, porą savaičių lovoj gulėjau, valgyt negalėjau, pykino, kažkaip sugebėjau iki poliklinikos nusiropšt. Tai pažiūrėjo į mane kažkokiu pasibaisėusiu žvilgsniu ir sakė Raniberlo išgert biggrin.gif Net juoktis pradėjau. Čia tas pats, kas dėl spuogų nueit pas dermatologą ir išgirst, kad "veidą kasdien plauti reikia". biggrin.gif Nu ačiū, nebūčiau pagalvojus gyvenime. bigsmile.gif Aš tai iškart pasakau, kad nu nedurna esu ir jaučiu, kad negerai, o ne ten šiaip kopūstėlių užvalgius pilvuką pučia biggrin.gif Išsireikalavau, pamenu, siuntimo pas gastroenterologą, tai visokių įdomybių man ten rado. Bet tai ne visi žmonės drąsūs, ką pasako gydytojas, tą ir daro, bijo pasakyt, kad "gal klystat Jūs". Tai vat, jaučiu šiek tiek tą aplaidumą poliklinikoj, dar paskutinį kartą kai buvau pas psichiatrą, tai dvi gydytojos vienam kabinete, kadangi žmonių daug, o kita psichiatrė serga ar atostogauja. Užeini ir sėdi su kitu pacientu katu, nei išsipasakot normaliai, nei ką.

Jei su finansais nėr prastai, negyveni nuo algos iki algos, sakyčiau, irgi privačiai. Bet jei reik tam specialiai taupyt, sakyčiau, tikrai neverta... Nes ten nėra kažkoks stebuklas ir nebūtinai privačiai "atkačialins". Neapčiuopiamas dalykas čia toks, niekad nežinai... T.y., juk nėr, kad išoperavo ir viskas. unsure.gif
Kur vaikštau ta psichologė man atrodo rimta, nors pakankamai jauna dar.
Tik, va, psichiatrės ten 2: viena jau senyvo amžiaus, pas kurią lankaus, ir ji man atrodo žmogiška, tokia visai nieko, tikrai stengias spręst problemas, siūlyt, išklausinėja ir pan. Tik kad dirba tik ketvirčiu etato, tai nežinau, ar naujus pacientus jai dar rašo... Kita dirba dar ne taip seniai ten, ji yra ir skyriaus vedėja, psichoterapeutė - psichiatrė, bet dirba kaip psichiatrė. Pas ją esu buvus tik kartą, kai nepapuoliau pas aną. Man "manoji" pasirodė atidesnė... Nors gal kartas nieko nereiškia, be to, žinojo, kad nesu jos pacientė. Kartu ten niekas nesėdi, "sesutės" taip pat atskirame kabe.
Gal netyčia bus aktualu. 4u.gif
Dvi gyd. vienam kabe tikrai kažkoks iškrypimas. blink.gif

Dirbu dar tik 2 dienas po atostogų. Direktoriaus žmona yra medus sielai. Bet dėl TO ano, ufffffffffffffffffffff. Nu labai man negera ten būt... verysad.gif
Atsakyti
M es su vyru labai artimi, visa laisvalaiki praleidziame kartu (slides, paciuzos, zvejyba, kinas ir t.t), tad jauciuosi nesaugi, nes lieku viena) I sonus nevaikstau.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Nidulia: 08 vasario 2017 - 00:22
Mergaites,jauciu,kad krentu atgal.Vel viskas nemiela.Daryt ka nors nera jegu.Asaros pabirt gali kiekviena minute nevaldomai.Kol bunu uzimta,ar tarp zmoniu,lyg ir nieko dar.Bet uztenka likt vienai ir viskas.Tiesiog sukiuztu.Elementarus buities darbai pasidaro neiveikiami.Kaip nekenciu tokio savo skystumo.Rodos,zmones isgyvena didziausias nelaimes ir nesugriuva,o cia net menkiausia smulkmena,nesekme taip stipriai nubloskia atgal.Geda paciai saves.Jei galeciau,miegociau visa para,kad nieko nejausciau.
Tikriausiai cia daugeliui zinoma tokia busena,nieko naujo nepasakiau.Tik issiliet reikejo.
Iseinu i teatrus,koncertus ir dar visur,kur tik galiu,bandydama uzsimirst,atsijungt nuo tu ikyriu minciu,bet nesugebu.Dairausi tada aplink ir galvoju,kad visi kiti normalus,linksmi,besidziaugiantys gyvenimu zmones,o as kitokia-nenormali.Kaip pavargau.
Atsakyti
QUOTE(verksne @ 2017 02 08, 11:58)
Mergaites,jauciu,kad krentu atgal.Vel viskas nemiela.Daryt ka nors nera jegu.Asaros pabirt gali kiekviena minute nevaldomai.Kol bunu uzimta,ar tarp zmoniu,lyg ir nieko dar.Bet uztenka likt vienai ir viskas.Tiesiog sukiuztu.Elementarus buities darbai pasidaro neiveikiami.Kaip nekenciu tokio savo skystumo.Rodos,zmones isgyvena didziausias nelaimes ir nesugriuva,o cia net menkiausia smulkmena,nesekme taip stipriai nubloskia atgal.Geda paciai saves.Jei galeciau,miegociau visa para,kad nieko nejausciau.
Tikriausiai cia daugeliui zinoma tokia busena,nieko naujo nepasakiau.Tik issiliet reikejo.
Iseinu i teatrus,koncertus ir dar visur,kur tik galiu,bandydama uzsimirst,atsijungt nuo tu ikyriu minciu,bet nesugebu.Dairausi tada aplink ir galvoju,kad visi kiti normalus,linksmi,besidziaugiantys gyvenimu zmones,o as kitokia-nenormali.Kaip pavargau.

Labas, būna ir man užeina panašių epizodų. Bet kažkaip išsiverki, išsikeiki kokia nelaiminga esi, kaip viskas užkniso ir palengvėja. Reikia išsiliet, išsikalbėt. Jei nėra kam, tai bent sau. Man internetas buvo dingęs iš ryto, tai tiesiog gulėjau lovoj ir mąsčiau apie viską. Nu taip, galbūt dabar bloga savijauta, bet neverta nustot tikėt vien dėl tų šviesių dienų, kai tikrai jauti, jog gera gyvent. Nors ir penkias minutes. Žiūriu ir aš į kitus žmones ir pavydžiu kartais, bet paskui pagalvoju- ką aš žinau, gal tas žmogus kažkokių bėdų irgi turi. Visi su savais "čiūdais". Būtų idealus gyvenimas, tai net neįdomu būtų. Užtat kai pereini per ugnį ir vandenį, įveiki tas kliūtis... Geras jausmas. Buvau kažkada į skolas įbridus vienu metu, galvojau viskas, šakės, dar darbą praradau... Atrodė gyvenime nieko negaliu daryt, antstoliai visus pinigus atims, dirbsiu už dyką, kaip gyvensiu... biggrin.gif Dabar kai prisimenu, tai pff tongue.gif Įjungiau sveiką protą, pradėjau tvarkytis viską, tartis dėl to grąžinimo, įsidarbinau naujoj vietoj, tai ir skolas grąžinau ir dar pinigų būdavo ir į restoranus vaikščiot ir kur tik nori. O galvojau pasaulio pabaiga. Lygiai taip pat ir dabar tas pats. Žinau, kad bus geriau ir to LAUKIU. Nesvarbu, kad ir metus ar du sirgsiu, jei paskui bus gera.
Mano draugė, kuri mane mato kasdien, stebisi, kaip aš galiu taip gyvent, kaip aš laikausi. Mes kartu gyvenam,tai mato kada man bloga, pykina ir pan. Aš kartais pati stebiuosi, kokia iš tiesų stipri esu. Lygiai taip pat ir Jūs, visos, kurios čia rašot, bendraujat, bandot išspręsti problemas esat be galo stiprios moterys. 4u.gif Išvis, šioj temoj labai gera išsikalbėt, kai jauti, jog žmonės tave supranta ir priima koks esi. Būtina ir realybėj turėt tokį žmogų. Man visada būdavo baisu/gėda sakyt, kad blogai jaučiuosi ar nenoriu eit kažkur, kur prisižadėjau. Bet persilaužiau, dabar artimiausi draugai ir šeima žino, kokia esu. Aiškiai išdėsčiau kaip jaučiuosi, kad galiu kartais ignoruot, dingt keliom dienom, neatvažiuot į svečius ir pan. Kartais dar pasijaučiu kalta dėl to, bet juk žmogiška, kai kažką nuvili. Išmokau primt save tokią, kokia esu ir priverčiau kitus priimt mane taipogi. Man nebegėda pasakyt, kad geriu antidepresantus, raminamuosius ir vaikštau pas psichiatrą. biggrin.gif
Kai man pasidaro liūdna, aš stengiuosi sau pakelt nuotaiką kažkaip. Nesvarbu, kad guliu lovoj užsikamšius užuolaidas, duris užsidarius ir kaldroj susisukus... biggrin.gif Labai mėgstu žiūrėt dokumentikas apie laukinius gyvūnus. Gal kvailai skamba, bet man tai atsiranda šypsena veide kažkodėl. Kokia graži gamta, dar kokių gerų žmonių yra, kurie kuria rezervatus tiems gyvūnėliams, kurie neturi galimybės išgyvent be žmonių pagalbos. Žiūriu ir didžiuojuosi. Savo gyvūnėlius namie irgi paglostau, apsikabinu. Man gyvenime yra du dalykai, kurie atstoja bet kokią profesionalią terapiją- gamta ir muzika. Suprantu tada, kad ne viskas tamsu. smile.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *ksenija*: 08 vasario 2017 - 15:39
QUOTE(Night13 @ 2017 02 07, 22:42)
Jei su finansais nėr prastai, negyveni nuo algos iki algos, sakyčiau, irgi privačiai. Bet jei reik tam specialiai taupyt, sakyčiau, tikrai neverta... Nes ten nėra kažkoks stebuklas ir nebūtinai privačiai "atkačialins". Neapčiuopiamas dalykas čia toks, niekad nežinai... T.y., juk nėr, kad išoperavo ir viskas.  unsure.gif

Tai vat, kad tų pinigų nėra. smile.gif O dalykas, tai išvis sudėtingas, ne kokią echoskopiją padaryt ir pasakyt, kas konkrečiai. Aš tai įtariu, kad man bipolinė depresija gali būti. Nes kai pasiskaičiau, tai atgaminau visą savo gyvenimą ir jis grynai etapais suskirstytas- gerai, blogai, gerai, blogai... Bet ant tiek skiriasi tas gerai nuo blogai, kad atrodo kitas žmogus. Aš va 2016 metais buvau tiesiog pamišus. Dirbdavau sunkų darbą, per laisvas eidavau papildomai dirbt, pastoviai su kolegom tūsovkės visokios, nu visiškai nuo grandinės nutrūkus, žodžiu. Viskas įdomu, visur kviečiu visus, organizuoju, namuose man net bloga būdavo, grįždavau, nusiprausdavau ir lėkdavau kažkur. Namuose nevalgydavau, visada kavinėse su kažkuo sėdėdavau, po to kokioj terasoj, kokiam pube... Nu žodžiu, per vieną dieną aplankydavau nežinau kiek skirtingų vietų, leisdavau pinigus visiškai neatsakingai. Užsieny gyvenau ir keliavau pusę metų. O dabar biggrin.gif Aš rimtai sakau, kad va dabar guliu lovoj ir negalėčiau nuvažiuot su troleibusu kur nors pirmyn ir atgal. Tiesiog negalėčiau. Niekur nedirbu ir nežinau kada būsiu pasiruošus dirbt. Nu lygiai tas pats buvo prieš tą mano aprašytą "maniją". Irgi depresova sėdėjau, mečiau universitetą, dienos šviesos nenorėdavau matyt. Tai vat ir mąstau kaip čia dabar.
Atsakyti
QUOTE(*ksenija* @ 2017 02 08, 15:52)
Tai vat ir mąstau kaip čia dabar.


Tai gal tie pakyleti periodai nebutinai manijos, tiesiog normalus, jeigu nesijauti blogai. O blogi tai depresijos atkryciai.
Man nuolat keiciasi tie periodai, buna lengvesni ir gyvesni, buna kai irgi net pajudet negaliu, ir netikiu tuomet kaip va galedavau but kitokia. Tik su laiku po tos apatijos vis sunkiau grizt i judejima, atrodo viskas buna nuvaziave ir nebemoku gyvent, net jei nuotaika tam atsiranda.
Del to tiesumo ir sakymo kitiems apie savo busena, aha, per terapijas as irgi budavau itikejus, kad nuosirdumas geriausia, o kitkam ir jegu nebudavo. Jauciausi tokia kerepla, visur velavau, ar neateidavau, ar dar ka, ir sakiau neateisiu nes blogai, veluosiu nes vepla esu ir pan. Gal todel daug kas ir nustojo draugaut:) Dabar bevelyju pameluot, net jei blogai jauciuosi. Nezinau kodel.
Atsakyti
Nu tai vat, kad prisimenu, jog nelabai "normalūs" buvo. Žmonės klausdavo ar aš išvis miegu, gal vampyrė biggrin.gif Seniau būdavo, kad būrelius tris vienu metu lankiau, grįžus namo prie kompo sėdėdavau, pamiegodavau 2val. arba išvis nemiegodavau ir į mokyklą. Ir nesijausdavau pavargus, nuotaika visada superinė, visi savaitgaliai suplanuoti. Ai, dar tuo pačiu metu treniruotes vesdavau vaikams su šunimis, pati kitus šunis individualiai dresuodavau, kirpdavau, važinėdavau po parodas pastoviai. Paskui vėl užėjo, kad nieko nebenoriu, nebedarau, nebelankau. Vėliau, kai grįžoman ta manija, o būrelių nebeturėjau, teko kitur išsikraut- dirbdavau pastoviai, net per laisvas papildomai, ir tos vakarūškos... Nu žodžiu, neturėjau kažkokių normalių užsiėmimų, tai pradėjau nesąmones daryt. Baisu net pagalvot. biggrin.gif
Atsakyti
Ksenija, kaip aprašai, panašu į bipolį, labai... Kadais 1 gyd. man sakė, kad bipolinių sutrikimų pasaulyje diagnozuojama daugiau nei depresijų. Blogumas tas, kad gali būti remisija, bet bipolis laikomas nepagydomu (nereiškia, kad nekontroliuojamu).

Vėl jaučiuos visai negerai... Labai bijau dėl mamos sveikatos...
Atsakyti
Man tai tiesiog liūdna, kad mano mama kažkaip išvis nenori su manim bendrauti... Prieš kokią savaitę žinutę parašiau- neatrašė. Kitą dieną tik parašė kažką, kad neturiu laiko, sekmadienį kitą gal. Atrodo, kad bėga nuo manęs, nors žino, kad sergu ir man blogai. Niekad nebuvom labai artimos, bet pasakiau aš jai, kad ir pasiilgau, ir pakalbėt norisi su kažkuo, noriu tiesiog ateit kartu arbatos išgerti nors. verysad.gif Dabar nors vieną trumpą žinutę nuo jos gavus apsidžiaugčiau.
Atsakyti
vel gavau siuntima pas traumatologa ir vel man gydytoja rekomendavo klinika is savo chebros...
Nezinau kur eit,nes jau tiek ir laiko ir pinigu tam sukista...o pagalbos nulis
Atsakyti