Nuryti neišeina. Taikstytis su tuo jokiu būdu nereikia. Ribos daug kame peržengiamos mano darbe, bet juk išeina, kad aš pati leidžiuosi ten sėdėdama.
Išsiunčiau vieną kitą CV ir ryt eisiu į darbo pokalbį.
Noriu bėgti. Iš vienos pusės kvaila, juk pati padariau klaidą. Iš kitos pusės, po šitokio mėnesio su n neapmokamų viršvalandžių, kai tikrai stengiaus, kai ir taip remiu čia dirbdama šešėlinę ekonomiką, kai kolega - direktoriaus šeimos narys sukelia man tiek streso, man atrodo teisinga pasitraukti. O juk ir seniai galvoju.
Mėja, įtariu, neįsivaizduoji, ką reiškia protinis darbas, kiek streso jis gali kelti. T.y., nebūtinai pats darbas. Tai visuma galybės dalykų, dėl kurių žmonės ir psichuškėse atsiduria, ir šeimos išyra, ir savižudybių pasitaiko. Būna, kad darbas `daveda`, patikėk. Jei žinai, kad badu nemirsi, kartais naudingiau pasitraukti.
Man labai svarbi mamos pozicija. Nereiškia, kad aš jos nuomonės visada paisau, bet šiuo atveju nenoriu jos gąsdint nei liūdint, nes gal visa tai nėra taip jau nepakeliama man. Pasakiau kaip čia atsitiko. Ji nesupranta iki galo, kad darbas gali `toli nuvesti`, bet už tai, kad likčiau, kol nesusirasiu kur išsinešdint.
O šiaip neįsivaizduojat, su kokiu sunkumu ėjau po viso šito į tą darbą... Eiti ten, ir gniaužti emocijas, juk nerodysi savo nepasitenkinimo, sakys, nenori - nedirbk. Ir tai sakė, kad aš kaip širšė, juk man nieko blogo nepadarė.

Išsisakiau.
