Depresija

#1153
Pakláusiau Jūsų ir dar vieno kito žmogaus. Vieni taip, kiti kitaip. Nenoriu būti bedarbe. Labai gerai išėjo, kad susiorganizavau laisvą savaitę. Darbdavys pats užsiminė. Buvau tikrai labai pavargus jau ne tik emociškai, bet ir fiziškai.
Nuryti neišeina. Taikstytis su tuo jokiu būdu nereikia. Ribos daug kame peržengiamos mano darbe, bet juk išeina, kad aš pati leidžiuosi ten sėdėdama.
Išsiunčiau vieną kitą CV ir ryt eisiu į darbo pokalbį.

Noriu bėgti. Iš vienos pusės kvaila, juk pati padariau klaidą. Iš kitos pusės, po šitokio mėnesio su n neapmokamų viršvalandžių, kai tikrai stengiaus, kai ir taip remiu čia dirbdama šešėlinę ekonomiką, kai kolega - direktoriaus šeimos narys sukelia man tiek streso, man atrodo teisinga pasitraukti. O juk ir seniai galvoju.

Mėja, įtariu, neįsivaizduoji, ką reiškia protinis darbas, kiek streso jis gali kelti. T.y., nebūtinai pats darbas. Tai visuma galybės dalykų, dėl kurių žmonės ir psichuškėse atsiduria, ir šeimos išyra, ir savižudybių pasitaiko. Būna, kad darbas `daveda`, patikėk. Jei žinai, kad badu nemirsi, kartais naudingiau pasitraukti.

Man labai svarbi mamos pozicija. Nereiškia, kad aš jos nuomonės visada paisau, bet šiuo atveju nenoriu jos gąsdint nei liūdint, nes gal visa tai nėra taip jau nepakeliama man. Pasakiau kaip čia atsitiko. Ji nesupranta iki galo, kad darbas gali `toli nuvesti`, bet už tai, kad likčiau, kol nesusirasiu kur išsinešdint.
O šiaip neįsivaizduojat, su kokiu sunkumu ėjau po viso šito į tą darbą... Eiti ten, ir gniaužti emocijas, juk nerodysi savo nepasitenkinimo, sakys, nenori - nedirbk. Ir tai sakė, kad aš kaip širšė, juk man nieko blogo nepadarė. doh.gif

Išsisakiau. smile.gif
Atsakyti
#1154
KEisti darbus labai geras ir normalus dalykas. O jei problemos pastovios- tai ir būtinas. Jaunoji karta į darbų keitimą, lojalumą žiūri daug paprasčiau. Taigi atsipalaiduok dėl keitimo kaip fakto. Gerai būtų, kad pats keitimo procesas būtų kuo palankesnis tau, išeitum ramiai, išdidžiai, be abipusių nuoskaudų. T.y. taip, kad vėliau galėtum ramia širdim ir nuoširdžia šypsena susitikti dabartinius kolegas.
Linkiu ramybės ir išmintingų sprendimų.
Ar pranešei kolegoms apie ketinimus dėl išėjimo iš darbo?
Parašyk, kaip sekėsi pokalbis?
Atsakyti
#1155
Manyciau verta dabartinius informuot tada, kai dar nori pasilikti ir taves netenkina dalykai, kuriuos galima pakeisti. Tada gali bandyt deretis. O siaip tai as nesakyciau. Dar pagaliu i ratus prikaisios.
Atsakyti
#1156
gydymas baigtas,israse nuo skausmo ir pasake,ne stebuklai nei tos blokados ,nei proceduros,jei lb uzeis skausmai,gryzk,duosiu siuntima i ligonine.buvau tik poliklinikoj ir vaistinej,gryzau skaudanti visa.sako,nueik pas dietologe,as suprantu,kad svoris sitai ligai itakos turi,bet man idomu ka jie sakytu jei buciau kuda ir man taip skaudetu kaip skauda dabar.

kol buvau biuleteni,prieme nauja valytoja,dirbs su manim objektuose.is tikruju baisu ,kad neatleistu manes...

Night,esu metus daug darbu del ivairiu priezasciu-del algu velavimu,kolektyvo,valdzios,tikrai suprantu ka reiskia dirbt kai nepatinka,nesiskaito,atskaito is algos.bet tada buvau jauna ir masciau kitaip,dabar ieskociaus dirbdama kito ir nebuciau tokia karstakose kaip pries 10ar daugiau metu smile.gif jei gali sau leisti iseit,tikrai nesikankink ten.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo meja82meja: 23 gegužės 2017 - 17:32
#1157
Pranaite, aš neturiu kolegų. Kolegos yra darbdavių šeima. Išeičiau tikrai be nuoskaudų, su rankos paspaudimu, jei turėčiau kur.
Buvau dviejuose pokalbiuose šiandien. Vienur dirbti užsimaniau. Nors žinau, kad greičiausia priims vaikiną. Bet kas žino. O gal pasiseks. Prieš porą metų tokio darbo bijojau, dabar jau nebe. Nors visą gyvenimą irgi nenorėčiau. Bet privalumų ten yra.
Čia man patiko, kaip aš jiems nežinau.
Kitam pokalby nepatiko man.
Ryt einu į dar vieną.
Žinot, dabar neabejoju, kad kai pasiskundžiau darbo inspekcijai dėl neišmokėtų atostoginių, įmonė, kurioje seniau dirbau, `padarė savo darbą` ir todėl ilgai neįsidarbinau niekur. Siunčiau CV ir pačiai buvo neįtikėtina, kad nieko, nors su tokia pat patirtim. O db kiek išsiunčiau CV, tiek atsišaukė.

Mėja, o tai kaip tos ataugos... Jos gi nedingo, turbūt... Kaip gali būt gydymas baigtas. unsure.gif Tik man keista, kad tu pati nemanai, kad jei ne didelis viršsvoris, viso to nebūtų atsitikę.
Atsakyti
#1158

Nedingo,skausmas ir nedingo.tik apmazejo.

Sutinku,kad svoris itakos kazkiek turi,bet lygiai taip pat zinau,kad ju turi ir kudi zmones,tai ka juems sako,kaip juos gydo...

Liepe eit pas dietologe...dietologe mat isnaikins ataugas.

Atsakyti
#1159
QUOTE(meja82meja @ 2017 05 23, 22:02)
<p>Nedingo,skausmas ir nedingo.tik apmazejo.</p><p></p><p>Sutinku,kad svoris itakos kazkiek turi,bet lygiai taip pat zinau,kad ju turi ir kudi zmones,tai ka juems sako,kaip juos gydo...</p><p></p><p>Liepe eit pas dietologe...dietologe mat isnaikins ataugas.</p>

Perkeli atsakomybę kitiems, arba nenori pripažint realybės. Tegu ir būna liekniem, bet negi tikrai manai, kad tau tai būtų atsitikę, jei neturėtum viršsvorio... Čia jau per akivaizdus neadekvatumas. Pati supranti, kad turi rizikos veiksnį devynioms galybėms ligų ir visa tai, kas dabar yra, tėra pradžių pradžia.
Kas būtų, jeigu būtų, koks skirtumas. Juk rodo pirštu, kas YRA.
Aš čia taip kategoriškai, bet gydytojų jokiu būdu neteisinu. Na vis tiek jų pareiga pagelbėt, pakonsultuot, kokios gydymo galimybės. Argi tos ataugos nepagydomos? Ar turi omeny, jei nepakęsi skausmo, tada guldys į ligoninę ir operuos? - jei taip, tai gal ir padėjo kuo galėjo.

Kartais neapsikenčiu neadekvatumo, kai tai liečia nepagrįstą savęs teisinimą ir nepasitenkinimo rodymą, norintiems padėt. doh.gif JIE TAU BANDO PADĖT, KAIP GALI.

Dėl darbo tikrai užjaučiu ir suprantu, kad ne pyragai su skausmais kasdien darbuotis. Kiek žmogus taip gali...


Pati šian daviau kraujo, kaip donorė. Imu manyt, gal tikrai, kai duodi, o paskui neduodi, turi įtakos savijautai. Kai daviau pirmus kartus, tom dienom jaučiaus silpnokai. O šian daugmaž įprastai. Žiūriu, daug žmonių duoda. Kalbėjau su vienu vaikinu ten. Jis pan. apdainavo, kad daug kartų davė ir jei neduoda ilgiau, krenta energijos lygis. Davus atsistato. Gal čia mitas, bet su kažkiek tikrovės.

Ir, blyn. Egzistenciniai dalykai vis tiek mane tarpais ima pjaut. Nors, kai prisimenu laiką prieš 2 ir daugiau m, čia visiškos gėlytės.
Atsakyti
#1160
Sunervino darbe ziauriai,atidave mano laiptines naujokei,mane nusiunte butu tvarkyt po statybu,kas yra daug sunkiau nei laiptines.plius,kad kazka pasiektum turi pasilipt,aukscio bijau,maniau apsiverksiu...
Atsakyti
#1161
Pritariu Night del mejos...
Kad kiti kudi turi ataugu ,nereiskia ,kad mejai visai nepadetu nusikratyt kazkiek svorio. Esu tikra, kad padetu. o kai taip kankiniesi jau n laiko, tai ir darytim viska, kas tik gali tureti itakos tam skausmui.
Atsakyti
#1162

Bet ar suprantat kaip ta sunku padaryt?

Atidirbau puse dienos.jauciuos kaip negyva...vel skausmas nepakenciamas

Atsakyti
#1163
Žinoma, kad suprantam. Ir matom, kad tai veda link neįgaliojo vežimėlio. Ar tas ne sunkiau...
Ir, kad tau sunku, ne pretekstas priekaištauti gydytojams, kad jie kažką ne taip sako. Ne jie per daug valgė ir ne jiems sunku vaikščioti. Ne ant jų ir pykti, kad siunčia pas dietologą.
Be to, juk pati ant savęs išbandei ir žinai, kad gali.
Ir dėl darbo suprantu, kaip sunku ir išsilaikyt jame, ir su finansais per tuos biuletenius, ir dirbti be proto sunku su skaudančiom kūno dalim.

Nu ką. Šian varau į antrą darbo pokalbį, kaip ir vakar. Man atrodo, nieko gero. Bet nk neprarasiu. Pirmame ištardė, kaip kokią nusikaltėlę. Buvau visai nepasiruošus. Bet nepasimečiau. Gal ir ne taip blogai pasirodžiau, tik nesu visai tai, ko jie ieško.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Night13: 24 gegužės 2017 - 15:07
#1164
Aisku kad sunku svori mest, amt savo kailio isbandyta. Bet jei ligos i akis ziuretu, tikrai rasciau jegu. Sunkiau kai viskas gerai, tik papildonas lasiakas trukdo.


Night
Nu tu saunuole, pavarei. Bet patirtis pokalbiuose irgi labai gerai.
Atsakyti