Depresija

VV, psichologės komentaras taip akivaizdžiai pritaikytas būtent tau. Tave žinant kažkiek, jis atrodo labai taiklus.
Apie tai, kad vaikai ne tik gėris, o ir sunkumas, mūsų tėvų kartai buvo tabu. O dabar juk tiek info, kaip ir apie viską. Kad pamatytume kuris modelis geresnis, kaip visais laikais, turbūt, nebus išimtis ir šie - pasikeis dar keletas kartų.

4blueflower dėl abortavimo suprantu... Pati lyg ir prieš, kai jau `produktas` yra, bet kai pabandau įsivaizduot, kaip pasielgčiau pati... Aš nežinau. Ir linkiu sau, kad netektų sužinot.
O dėl depresijos, manau, susipras pati vėliau. Ačiūdie, kad turi artimųjų, kurie nors kiek gelbsti.

Na, bent aš pakankamai minimalistė. Pvz., puodą turiu 1, stalo įrankių po 2, tik šaukštelių gal daugiau. Aišku, daugiau turiu visokių ten moteriškų dalykėlių, pvz., plaukų - nagų - ragų priežiūros priemonių, drabužių. Bet šiaip nesu kaupiančioji.
Tai natūralu, kad žieminių rūbų dar neprireikė, ar, pvz., peilio.
Bet šiaip joa. Tikrai turime daugiau, nei reik.
Pirkimas man seniai seniai džiaugsmo neteikia. Pamenu, kai gal 5 kl. nupirko megztinį, koks man patiko, kaip aš džiaugiausi. Dabar tiesiog neįmanoma, kad koks pirkinys taip pradžiugintų.

Ka reiskia komentaras pritaikytas man? Tai arba tiesa arba ne. Ir nemanau kad tai melas. Netikiu kad kitos mamos NIEKADA nepavargsta su vaikais. Ypac augindamos vienos. Aisku sutinku, kad as nesu is tu kurios del vaiku svaigsta. As esu egoiste ir turiu nemaza gyvenimo dali be vaiko.
O siaip tai juk jokie zmones taip komfortiskai neisgyventu budami TIK dviese, net jeigu tai butu mylimuju pora. Isvirtu savo sultyse

Nereikia visu mauti ant vieno kurpaliaus. Jei Night neisivaizduoji kaip galima savo noru, viska suvokiant (absoliuciai visko net neimanoma numatyti), noreti vaiko, ir antro, trecio, gimdyti net zinant kad bus neigalus.. na tai tavo tik toks poziuris. Manau net egoistiskiau yra sakyti, kad neverta i pasauli paleisti vaiku 'kancioms' ir gyventi sau, nei ju tureti, jais rupintis. Kiekvienam savo ir kiekvienas pats sprendzia. Isties nedaug poru, kurios samoningai nenori turet vaiku. Kas kita zmones pavieniui. Kad vaikai yra vargas tai joks ne tabu net ir mano tevam, seneliam jau nebuvo.. Tikrai pirma karta girdziu beabejo vargas ir sudetinga labai, sunku, pervargsti, dar tie vaikai nei siokie, nei tokie uzauga ir pyksti ant ju, ir verki del ju.. Bet toks gyvenimas pati ju neturiu dar ir tikrai pas mane ne idealios salygos jiem butu tiek gerbuvio prasme, tiek su mano nervais. Ir nemegstu as tu vaiku, reikejo broliu rupintis.. Bet zinojau, kad noresiu bent vieno, jei nepavyks tureti, butu labai gaila, tarsi tuscias gyvenimas.. Gal kazkas ji labai moka uzpildyti darbu, hobiu, kita veikla, bet neretas atsisukes atgal gailisi, kad neturejo vaiko. Ir neisivaizduoju tevo, kuris noretu buti bevaikis. Na taip nuosirdziai.

Serganciai depresija, neinanoma tureti vyro. Ta man dar karta irode vienas asmuo siandien. Palikes mane po metu partnerystes. Parase, kad niekad nebusim laimingi.

Patikėk manim, KONKREČIAI TAU. Nesakau, kad mažai vienišų tėvų, kuriems tas pasakymas tiktų, bet tas taip akivaizdžiai tau pritaikytas. Dėl to virimo, juk ir tėvai skirtingi, o argi ir nuo vaikų nepriklauso, - tie juk kažkiek turi savo autentiškų savybių.
Žinau pvz. kardinaliai skirtingus, ir nemanau, kad meluoja vienu, ir kitu atveju.
Be to, mano abi sesės buvo vienišos mamos po skyrybų. Ir vienos, ir kitos, vaikai tuo metu buvo lopšelinio amžiaus. Viena sesių sakydavo ir sako, nors vaikai jau pilnamečiai, pan., kaip tu, kita to visiškai nesuprasdavo ir nemanau, kad nenuoširdžiai.

Tavo atveju labai daug reiškia tai, kad pati nesi namisėda - mama perekšlė, praradusi savus interesus ir matanti prasmę tik ar vaikas suvalgė košytę ir išsišnypštė nosytę. Nes gi dar numirs. Tai, kas, kad pamokų nepadarė - durni mokytojai.
O gi kiek tokių supermamyčių, kurioms svarbiau užkonservuoti agurką [ok, čia gal babcių pvz., ne mamų, tiesiog nesugalvojau kt.], o ne nueiti į seminarą ar ekskursiją, gal net to paties vaiko labui - kad mama būtų neapkerpėjus ir protiškai ir turėtų apie ką kalbėt su vaiku.

Bent aš tai tas mamytes regiu va tokias, labai skirtingas.
Tiksliau, tu į tą tokią tipišką mamytę nei per kur nepanaši [nežinau, gerai, ar blogai, bet sakau tau ačiū už tai ].



Papildyta:

Occchhh.... Nežinau, kaip paguost ir ar tai įmanoma, bet nuoširdžiai linkiu kiek įmanoma lengvesnio šito periodo išgyvenimo.
Papildyta:
Deraramos norėjau pakomentuot tik tiek, kad niekada nemaniau ir nemanau, kad esminis kriterijus pasirenkant turėt vaikų, yra ar vaikas gims įgalus, ar ne. Žmogus yra nepalygint daugiau, nei jo sveikata, net neabejoju.
O kuo rūpintis, apart `savų` vaikų - tiek prigaminta tų žmonių, kad tik reik norėt rūpintis. Matyt, žmonės nepajėgia mylėt kitų taip, kaip kad gimusių iš savęs - savas paveikslas juk ir gražesnis, ir protingesnis atrodo.

 

Night, teisingai parasei, tik truputi is konteksto istraukei, tikrai ne esme igalume ar turejime kuo rupintis.. bet del paveikslo tai hmm.. gal tikrai? Niekad apie tai negalvojau. Idomu, ar mano mama mano apie mane kaip savo atspindi tarsi, niekad nepastebejau to is jos. Bet idomi ir gera mintis.

4blueflower.. labai uzjauciu isivaizduoju, kad sergant tai dar sunkiau pakelti, nei sveikam. Nezinau kas butu, jei mano vyras butu pavarges nuo manes, kol sirgau. Nepaliko, reiskia imanoma..

Na tai logiska. Kam sneketi apie tai kas mano situacijai nei tinka , nei aktualu. Tik is taves taip nuskambejo ,lyg psichologe taip butu pasakius vien tam, kad mane kazkaip pamalonintu ar paguostu nors man ta pati sake tiek maniske, tiek vaiku psichologe pas kuria buvom.

Deraramos, kad tabu nebuvo tas reikalas lietuvių klasikų kūriniuose atsispindi, ir real būdinga dabartiniams, senyviems, asocialesniems žmonėms, kuriems nk nereiškia pasakyt, kad, maždaug, gimdžiau tą benkartą, penėjau, š iš jo išėjo, kad jį kur. Tie primityvūs ir gal nederami socialiai pasakymai juk irgi daug nusako ta tema. Dar ne tiek seniai juk ir daugindavos be parkių, nes `bus užvadėlis`, `pagalba prie ūkio`, `paduos senatvėj vandens`, `nesiginčyk, žiūrėk iš kur duoną valgai [o kas gi atsakingas, kad tos papildomos duonos prireikė...], ir pan. Aš tai nemanau, kad tai kilnu. Pavadinčiau nusikaltimu, nors nesutiksit ir oficialiai juk taip nėra.

4blueflower, tikrai labai gaila, gal pagelbės kažkiek išbūt, jei pasidalinsi čia išgyvenimais. Ar jei realios kokios paprastos pagalbos reiktų, gal galėčiau padėt, jei prašytum privačiai. Jei ir taip depresija, nu tikrai žmogui gali būt per sunku pakelt tokias negandas.

Dar vis tiek noriu pavemt apie save. Man tos nuomotojos kažkaip gaila. Šian darbe radau praleistą skambutį iš stacionaraus tel. Paguglinau, tai iš jos darbovietės. Kreipimosi į tą instanciją man ir dabar atrodo, kad nusipelnė savo melagystėm, bet suprantu ir, kad ji vis tiek jaučias teisi užsipuolus, jau nekalbu, kad iš tiesų teisi dėl žalos. Galvoju gal pervesti... Gal tikrai jai tai labai svarbu. Aš tai pervesiu ir pamiršiu, o ji, turbūt, niekada... Nors kol kas tvardaus, tik pamąstymas. Nenoriu per daug kvailų žingsnių po visko...
Papildyta:
Aš totali beraštė, matau. Sorry, bet netaisysiu. Tikiuosi, nobody cares.

Irgi nei kilnu, nei nusikaltimas tiesiog.. Rasei, kad tabu buvo, bet nelabai buvo. Tik gal irgi ne tokiais issireiskimais aisku, buna ir tokiais.. palieku sia tema, per mazai patirties turiu joje

Idomu kuom cia baigsis su tavo nuomotoja. Na kad skambintu is jos darbo, tai tik ji pati jauciu galejo skambint, nes kam daugiau.

Man per sunku jau. Ir naujas butas, kraustymasis, skolos, dabar issiskyrimas taip netiketai. Neistvere jis. O man tai buvo realiausia galimybe tureti pilna seima. Davar gi viskas zlugo. Nebeteikia dziaugsmo ir tas butas. Isvis man jis nepatinka, tamsus, rajonas baisus. Nu zodziu...nezinau kaip toliau isbuti.

Suprantu tave (del skyrybu).
Dar labiau del buto paciai tamsiam teko gyvent. Nusidazyk sienas baltai, isigyk baltu geliu. Bent kisk bus sviesiau.