4bllueflower, visų žmonių gyvenime kartais nutinka kažkas panašaus kaip tau - ir nelaimingos meilės, ir sudužusios svajonės ir materialiniai nuostoliai. Man atrodo esant tokiai šviežiai blogai situacijai svarbu nedaryti skubotų veiksmų. Tave dabar valdo labiau emocijos, o ne racionalus protas. man irgi buvo situacijų kai gyvenimas atrodė baigtas, o praėjus keliems metams, net sunku atsiminti dėl ko taaip atrodė. Ar gali atskirti, kada tau "blogai, nes blogai' o kada "blogai, nes depresija"?



Buvo labiau tabu, nei dabar, panašu bent. Kaip ir seksas pvz.
Aišku kad ji. Aš linkstu vis dėlto pervesti jai. Jei padariau nuostolių - atlygint. O toliau tegu srebia pati ką prikalbėjo. Nors reiktų palaukt nukreipimo.
Kad katinas iš jos tyčiojos tai išvis skamba kaip viso gyvenimo anekdotas.
Katinas tyciojos
As pervesciau.o toliau tegul zinos.tu nenubiednesi,o ji neprabagotes del tu keliu euru
Man tiesiog visko perdaug. Skauda visa krutine, jauciuosi menka, pati blogiausia, netikusi moteris. Zinau kad skamba abdurdiskai, bet as taip jauciuosi.
Gerai, kad žinai.
Jei kažkam tu netinki, tai nereiškia, kad esi bloga. Pagalvok pati kiek vaikinų tau netiktų, nors jie visai puikūs žmonės. Gal padėtų knygų skaitymas, jeigu fizinis judėjimas per sunku? Gal tikrai perdažyk pati sienas, jei jos tavo.
</p><p>Jei kažkam tu netinki, tai nereiškia, kad esi bloga. Pagalvok pati kiek vaikinų tau netiktų, nors jie visai puikūs žmonės. Gal padėtų knygų skaitymas, jeigu fizinis judėjimas per sunku? Gal tikrai perdažyk pati sienas, jei jos tavo.</p>
As su tuo zmogum metus laiko gyvenau.
Serganciai depresija, neinanoma tureti vyro. Ta man dar karta irode vienas asmuo siandien. Palikes mane po metu partnerystes. Parase, kad niekad nebusim laimingi.
Kalbi labai apibendrinančiai, aš turėjau ir dabar turiu, nei ankstesnis, nei šitas nepaliko, nors jau neatsimenu, kada paskutinį kartą sekso turėjom, visiškai libido dingęs. O šiaip, užjaučiu, laikykis kaip nors. Reikia tik laiko, pasimirš.
Truputėlį tokia nesąmonė man gavosi, geriu venlafaksiną, nė velnio nepadeda jis man, todėl nutarėm keisti į paroksetiną. O tai reiškia lomkes nutraukiant ir pradedant naujus, o aš tuo metu pradedu naują darbą. Bet gal viskas bus gerai.
Savijauta tokia keista, visą vasarą niekais praleidau, kažkokia tuštuma ir beprasmybė. Niekur nenoriu eit, nieko matyt, motyvacijos 0. Net nesimaudžiau nei karto, nei dviračiu važinėjau, taip mėgau, taip pat ilgi pasivaikščiojimai, o dabar - nieko. Reikia į 2 bibliotekas nunešt knygas, neprisiverčiu. Rūkau kaip garvežys ir skaitau, skaitau, skaitau. Taip man dar nebuvo. Iš kur gaut kokį postūmį? Tiesa, prie jūros norėčiau, bet su dabartine finansine situacija nieko neišeis. Taip ir gyvenu. Egzistuoju.
Sunku suvokti jiems kad ne del ju kaltes esi nelaiminga, o del ligos. Vyrams svarbu moteri padaryt laiminga. Gal iseitu santykiai su vyru kuris buvo susidures su sia ar panasia liga.
Nes vyrai yra ziaurus egoistai. Jie kaip mazi vaikai. Mama papo nedave - deda i kojas. Tikrai ne tu esi netikusi, o vyrai silpni tau kliuna. Vyrai ziauriai nemegsta asaru ir silpnumo akimirku moteryse. Ai, ka cia apie juos kalbeti.... As per du darbus varau ir ne necypteliu apie savo savijautas, tai maniskis ir patenkintas manimi ir viskas jam gerai. Nors, kai gulejau ant patalo atkritusi, tai be jokiu zodziu ir esti gamino, ir grindis plove. Bet mes jau 24 metai kartu, tai gal kitas variantas. Dabar ne[asakoju savo savjautu, nes Inau, kad tai vaisiu neduos. Stiprioji lutis.........juokas ima.

Ne ne, tikrai nemanau, kad pamalonint, ar paguost. Turiu minty, tas `virimo savose sultyse` jums akivaizdu, kad būdingas [gal reiktų sakyt tau, nes kaip dukrai nžn], o daugeliui žmonių tai ne problema juk. Šiais laikais, ir virtualumas tas `sultis` užkišti gali, ypač, introvertams.
Man labai užstrigo, kad mini savo ligotumą. Net neabejoju, kad tau depresija ir nestebėtina, jei ji ūmėja. Bet gal geriau neakcentuot, kad liga, sergu ir pan.? Aš čia ala šmaikštavau apie šyzas savo, bet per ilgus nerimasties ir depresijų metus man buvo lengviau išbūt tais periodais, kai nepriimdavau savo būsenos, kaip ligos. Priimdavau, kaip būseną.
Nžn., kiek tai universalu, gal koks specas sukritikuotų, bet man atrodo, kad geriau neteisint savęs sirgimu. T.y., tegu tai ir labai akivaizdu. Vis tiek, pvz., man būdavo dienų, kai prisigeriu raminančių ir tada jau lyg ir pajėgčiau pasidaryt kažką greit greit, kol suveikė tie vaistai, kol pajėgi, kad ir kilimo išsisiurbimui. Bet buvo buvę, kad priminimo, kad sergu ir užtekdavo, kas demotyvuodavo irtis aukštyn.
Na, čia, suprantu, kad smulkmė tau šių dienų akivaizdoj, bet gal bus įdomu pačiai į tai atkreipt dėmesį.
O kaip tau darbe sekas dorotis dabar, ir kaip iki to paskutinio įvykio?
Sakot, prie jūros norit... Jeigu aš ten nebuvau kokius n metų, nes ir netraukė, o braidžiau paskutinįkart su milžiniškom pastangom, nes reikėjo būt socialiai, prieš 3m Kernavėj Nery, tai meh. Iki šiol prisimenu tą sunkumą. Nors pabraidyt dabar gal ir galėčiau. Šian buvau labai sociali. Vėl būsiu pavargus ilgam emociškai.