- itampos,
- liudesio,
- dziaugsmo,
- sventes ir visu kitu "priezasciu".
Apie tai pasiskaitykite temoje alkoholizmas.
Moterys taipogi del panasiu priezasciu pradeda isgerineti.
Iš realaus gyvenimo galima rekomenduoti atsirinkti kokią geresnę knygą, nes jas kepa visokiom temom net lietuviškai ir visai šlamštines, ir visai geras. Forumo levelio paistalų žmonės be rekomendacijų juk prisiskaito. Tuolab, kam jį siūlyti, kai žmogus ir taip ateina į forumą. Čia juk ne manymas kad pats nesusiras ar nesusipras.
Moterys manęs nesuprato, ką aš tuo norėjau pasakyti.
Nėra jokių priežasčių gerti ar vartoti narkotikus.
Yra tik žmonių silpnumas, priklausomybė.
Priežastis yra pats žmogus.
Idem, patinka darbas?
Kol kas visai nieko. Sakoma, kad adaptacinis periodas trunka 3 mėnesius, žiūrėsiu, kaip bus toliau.
Moterys manęs nesuprato, ką aš tuo norėjau pasakyti.
Nėra jokių priežasčių gerti ar vartoti narkotikus.
Yra tik žmonių silpnumas, priklausomybė.
Priežastis yra pats žmogus.
Priklausomybės irgi laikomos psichikos sutrikimu, kaip ir depresija.
</p></div></blockquote><p>Kol kas visai nieko. Sakoma, kad adaptacinis periodas trunka 3 mėnesius, žiūrėsiu, kaip bus toliau.
</p>
Nezinau kas sugalvojo 3men termina, gal visiems skirtingai, bet as sava pasijauciai po gero pusmecio. Aisku taip ilgai "bandyti" darbuotoja darbdaviui neapsimoka, o po to atleisti, ieskoti naujo.
Nezinau kas sugalvojo 3men termina, gal visiems skirtingai, bet as sava pasijauciai po gero pusmecio. Aisku taip ilgai "bandyti" darbuotoja darbdaviui neapsimoka, o po to atleisti, ieskoti naujo.
Psichologai sugalvojo, kalbėjau ne apie bandomajį. Šiaip aš jau dabar jaučiuosi sava. 
Bet ir realiai juk ir metai darbe labai mažai.
Man adaptacinis periodas sunkiausias buvo, kai apskritai pradėjau darbinę patirtį, buvau žalia. Aišku, tada ir stresas labiau pagrįstas buvo nei dabar, kai nuėjau ir dirbu, nėra, kad kažko nesuprantu, tereikia pažindintis su vidine įmonės tvarka.
Man arba jau suėjo 3mėn, arba tuoj tuoj sueis. Nepamenu tikslios datos. Bet ne, oi ne, nėr, kad jaučiuos labai sava. Žinau, iš šono taip neatrodytų. Bet aš pratinuosi ten prie kai kurių dalykų.
Nors kuo toliau tuo labiau suprantu, kad samdine būt nėra mano pašaukimas.
Nu ką. Dieną pragulėjau užsimerkus. Keista pačiai, kad šliaužiot jėgos turiu, bet, atrodo, visiškai neturiu buičiai, nei skaitymui. Apsidžiaugiau gavus kvietimą vakarienei. Man mano gyvenimas dabar primena jaunas nepilnametystės dienas. Su daug nerimo, bet kai jėgos dar yra, beveik visišku metimu ėsti dėl to nerimo, ir blaškytis bet kur, bet ne namuose. Tiesa, tūsai nebetraukia, kaip anuomet. Tai gal čia senatvinis marazmas. Grįžus iš svečių, kad nereiktų eit `namo`, patikrinau pilies g., bet nusivyliau kažkaip. Neradau jokio tamsaus baro, kur nebūtų krepšinio.
Apie tuos tris mėnesius man psichologė sakė.
Išsimiegojau puikiai, vakar gerai praleidau dieną, šiandien turiu veiklos, bet pabudau su tokia savižudiška nuotaika, kad dieve padėk. Jaučiu, jei darbo dienom nereikėtų niekur skubėt, būtų tas pats.
Night, ką manai apie kunigą A. Toliatą?
