Geriu tik relanium, kai visiskos sakes. Aciu, uz linkejima😉 Pradejau tikrintis sveikata, nes isikabinau i ta minti, jog as kazkuo sergu.Sakiau, gyd gal duotu siuntima, kad galva patikrintu.bet ta tik nusijuoke... Savaitgali buvau vestuvese, bet man kaip psichei anei linksma ten buvo, puse to laiko praskaudejo galva, o kita puse pilva. Visi soko iki paryciu, o as po fejerverku miegoti nuejau. Gryzus ismiegojau 14 val.
Calle, man tas pats. Apimta nerimo del savo tėčio ir del savo sveikatos. Prisigalvoju baisiausiu ligu. O nuo nerimo visi skausmai tik umeja 
blogiausia tai, kad jau nenoriu niekam pasakotis. Esu ne karta isvadinta energetine vampyre, egoiste ir pan. Baisu jau ir prasiziot...kad tik neapkaltintu egoizmu.
blogiausia tai, kad jau nenoriu niekam pasakotis. Esu ne karta isvadinta energetine vampyre, egoiste ir pan. Baisu jau ir prasiziot...kad tik neapkaltintu egoizmu.
Aš jau įsivaizduoju, kaip čia bloga kitoms nuo mano vėmalų. Tiek, kad aš galvoju, geriau išsivemt kažkokiam forume, nei real kažkam. Gal tikrai mažiau vampyrizmo.
Aš tokiom bangom jaučiuos žiauriai neramiai. Kas būtina dar tikrai padarau, net ir daugiau nei būtina. Tai neliečia buities, bet tai niekad nebuvo mano arkliukas, o ir priežastis dabar yra. Nenoriu aš būti šituose namuose ir beveik nebūnu.
Jau jaučiu, kad gali būt, kad taip arti ta stadija, kai nerimai užeina ir nebepraeina. Nes dabar dar, kaip ir rašiau bangom. Teisinu save, kad priežasčių, kaip ir yra. Mamai vėl sveikata suprastėjo, į namus reaguoju, kaip košmarą, - gal vos už keleto metrų moteris, kuri manęs nekenčia lyg ir be jokių mano akiai apčiuopiamų priežasčių. Darbe stresai. Parėjo kompas. Sugedo mašinos užraktas.
Smulkmės, kurios išsprendžiamos paprastai, jei sprendžiamos. Rimta svari priežastis yra mamos sveikata, bet ir ta dabar nėra kritinė. Aišku, nesaugumas groja - juk didelė tikimybė, kad važiuos žemyn ir žemyn ir bet kada gali ištikt netektis.
Vis tiek pati jaučiu, kad nerimas nėra adekvatus situacijai. Jis toks, kur jau šiurpas per snukutį pagaugais eina, pilve šunys pjaunas, o po kaklu ant krūtinės kokių 30kg akmuo.
Kol pavėmiau, lyg suveikė lexas.
Aš tokiom bangom jaučiuos žiauriai neramiai. Kas būtina dar tikrai padarau, net ir daugiau nei būtina. Tai neliečia buities, bet tai niekad nebuvo mano arkliukas, o ir priežastis dabar yra. Nenoriu aš būti šituose namuose ir beveik nebūnu.
Jau jaučiu, kad gali būt, kad taip arti ta stadija, kai nerimai užeina ir nebepraeina. Nes dabar dar, kaip ir rašiau bangom. Teisinu save, kad priežasčių, kaip ir yra. Mamai vėl sveikata suprastėjo, į namus reaguoju, kaip košmarą, - gal vos už keleto metrų moteris, kuri manęs nekenčia lyg ir be jokių mano akiai apčiuopiamų priežasčių. Darbe stresai. Parėjo kompas. Sugedo mašinos užraktas.
Smulkmės, kurios išsprendžiamos paprastai, jei sprendžiamos. Rimta svari priežastis yra mamos sveikata, bet ir ta dabar nėra kritinė. Aišku, nesaugumas groja - juk didelė tikimybė, kad važiuos žemyn ir žemyn ir bet kada gali ištikt netektis.
Vis tiek pati jaučiu, kad nerimas nėra adekvatus situacijai. Jis toks, kur jau šiurpas per snukutį pagaugais eina, pilve šunys pjaunas, o po kaklu ant krūtinės kokių 30kg akmuo.
Kol pavėmiau, lyg suveikė lexas.
QUOTE(Night13 @ 2017 09 17, 20:58)
Aš jau įsivaizduoju, kaip čia bloga kitoms nuo mano vėmalų. Tiek, kad aš galvoju, geriau išsivemt kažkokiam forume, nei real kažkam. Gal tikrai mažiau vampyrizmo.
Aš tokiom bangom jaučiuos žiauriai neramiai. Kas būtina dar tikrai padarau, net ir daugiau nei būtina. Tai neliečia buities, bet tai niekad nebuvo mano arkliukas, o ir priežastis dabar yra. Nenoriu aš būti šituose namuose ir beveik nebūnu.
Jau jaučiu, kad gali būt, kad taip arti ta stadija, kai nerimai užeina ir nebepraeina. Nes dabar dar, kaip ir rašiau bangom. Teisinu save, kad priežasčių, kaip ir yra. Mamai vėl sveikata suprastėjo, į namus reaguoju, kaip košmarą, - gal vos už keleto metrų moteris, kuri manęs nekenčia lyg ir be jokių mano akiai apčiuopiamų priežasčių. Darbe stresai. Parėjo kompas. Sugedo mašinos užraktas.
Smulkmės, kurios išsprendžiamos paprastai, jei sprendžiamos. Rimta svari priežastis yra mamos sveikata, bet ir ta dabar nėra kritinė. Aišku, nesaugumas groja - juk didelė tikimybė, kad važiuos žemyn ir žemyn ir bet kada gali ištikt netektis.
Vis tiek pati jaučiu, kad nerimas nėra adekvatus situacijai. Jis toks, kur jau šiurpas per snukutį pagaugais eina, pilve šunys pjaunas, o po kaklu ant krūtinės kokių 30kg akmuo.
Kol pavėmiau, lyg suveikė lexas.
Aš tokiom bangom jaučiuos žiauriai neramiai. Kas būtina dar tikrai padarau, net ir daugiau nei būtina. Tai neliečia buities, bet tai niekad nebuvo mano arkliukas, o ir priežastis dabar yra. Nenoriu aš būti šituose namuose ir beveik nebūnu.
Jau jaučiu, kad gali būt, kad taip arti ta stadija, kai nerimai užeina ir nebepraeina. Nes dabar dar, kaip ir rašiau bangom. Teisinu save, kad priežasčių, kaip ir yra. Mamai vėl sveikata suprastėjo, į namus reaguoju, kaip košmarą, - gal vos už keleto metrų moteris, kuri manęs nekenčia lyg ir be jokių mano akiai apčiuopiamų priežasčių. Darbe stresai. Parėjo kompas. Sugedo mašinos užraktas.
Smulkmės, kurios išsprendžiamos paprastai, jei sprendžiamos. Rimta svari priežastis yra mamos sveikata, bet ir ta dabar nėra kritinė. Aišku, nesaugumas groja - juk didelė tikimybė, kad važiuos žemyn ir žemyn ir bet kada gali ištikt netektis.
Vis tiek pati jaučiu, kad nerimas nėra adekvatus situacijai. Jis toks, kur jau šiurpas per snukutį pagaugais eina, pilve šunys pjaunas, o po kaklu ant krūtinės kokių 30kg akmuo.
Kol pavėmiau, lyg suveikė lexas.
Oij, Night13, kaip as tave suprantu. As irgi be nerimo nepabūnu. Kaip kokia antra pusė pasidarė, kurios neina nusikratyt. O raminami gal nėr gera išeitis. Gi priprantama prie jų
QUOTE(4blueflower @ 2017 09 17, 20:08)
Oij, Night13, kaip as tave suprantu. As irgi be nerimo nepabūnu. Kaip kokia antra pusė pasidarė, kurios neina nusikratyt. O raminami gal nėr gera išeitis. Gi priprantama prie jų
Nu, galima sakyt, kiekvienam savos tragedijos, bet man atrodo, kad tavos daug didesnės, nes ką tik išgyvenai skyrybas, nesvarbu, kad neformalias, juk tai yra 1 didžiausių sukrėtimų gyvenime.
O dėl raminamų, - tai aš su jais turiu patirties nemažos. Nesu linkus į priklausomybes dėl jų. Nereikia - negeriu. Bet irgi iš asmeninės patirties žinau, ir ne 1 medikas man tą sakęs, kad geriau tokiais periodais, kai tikrai sunku, ir nėra taip, kad praeina savaime, ar ten pasivaikščiojus, kai jau ima siekti tą levelį, kurį jie vadina klinikiniu, arba kai jau priartėja prie to per arti [turbūt žinai apie ką], geriau gerti juos, jei jau kitaip nenusiraminame, nes po to jis ūmėja, ilgėja, galop išvis ateina belzebubas su didelėm šakėm ir pasmeigia. O kai pasmeigia, tai dar pakrato, kad labiau skaudėtų. Tai va, kol dar protauju, stengiuos bėgt nuo tos beprasmiškos kančios, kurią jei ne panaikint, tai bent palengvint gali ratukas. Man atrodo geriau taip, net jei išsivystytų priklausomybė.
QUOTE(Night13 @ 2017 09 17, 20:43)
Nu, galima sakyt, kiekvienam savos tragedijos, bet man atrodo, kad tavos daug didesnės, nes ką tik išgyvenai skyrybas, nesvarbu, kad neformalias, juk tai yra 1 didžiausių sukrėtimų gyvenime.
Tik dar priklauso, kiek laiko buvo kartu, ar susituokę, ar dazni partneriai, skyrybos... viena, kai tik metus kartu, kita, kai 10 metų... aišku, ir nuo ryšio priklauso. Ir nuo žmonių.
Papildyta:
Man vis dar labai sunku. Galėčiau-išvis nesikelčiau.
QUOTE(Bestygė @ 2017 09 18, 21:33)
Tik dar priklauso, kiek laiko buvo kartu, ar susituokę, ar dazni partneriai, skyrybos... viena, kai tik metus kartu, kita, kai 10 metų... aišku, ir nuo ryšio priklauso. Ir nuo žmonių.
Papildyta:
Man vis dar labai sunku. Galėčiau-išvis nesikelčiau.
Papildyta:
Man vis dar labai sunku. Galėčiau-išvis nesikelčiau.
Oj. Aš kai keletą mėn. pabendravus po to kelis m. "mirštu" nuo kaltės, ar dar nuo kažko, tai žinau, kaip tai nebūtinai proporcinga praleisto kartu laikui... Gal tokių žmonių ne dauguma. Bet visaip būna. Oj visaip.. 🙁
Buvau tose vad. rekolekcijose, kur judvi su dar 1 forumiete esat buvę. Tiek, kad ten ne lectio divina buvo, o netekėjusioms moterims.
Negaliu sakyt, kad nepatiko. Patiko. Labai. Bet nelaiku vis dėlto man.. Labai daug minčių pasėjo, visai ne rekolekcijų tema. Man užėjo siaubinga savigaila, kuri nepraeina. Ir šiaip ten tos kitos moterys tokios pamaldžios, kad man buvo lengvas "kultūrinis" šokas. Kaip patirtis įdomi. Gal dar susigulės. Bet antrąkart tokiu sunkiu sau periodu nesiryžčiau.
Laikykis. Tikrai nežinau ką daugiau pasakyt... Man būna prašviesėja akyse. Bet vėl ir vėl trinkteli. Žiūriu, jėgos šmutkėms krautis nebelieka... Nors ir kraustytis neturiu kur vis dar. O taip, atrodo, intensyviai naršau... Bet tikrai dar 1 mėn. čia aš kentėti nžn ar pajėgsiu.
man labiausiai istrigo Night komentaras "ir kaip tu ten istverei" (tokia bedieve) 
QUOTE(mylimuke! @ 2017 09 18, 23:35)
Turėjau minty ne bedieviškumą, bet kompanijonių davatkiškumą.
Nors man sakė, kad lectio divina mažiau bendravimo, daugiau tylos, bet tai vis tiek man atrodo netikinčiam turėtų atrodyt nesąmonė visa tai. Juk vis tiek tie renginiai, ar kaip pavadint, grynai religinio pobūdžio. Nu aš tai vaikštau į šv. mišias ir sm nepaliauju deklaruot kokia aš čia visa tikinti ir jau beveik jaučiu, kaip aureolė kalasi, bet su ta publika pabuvus kuo toliau, tuo labiau artėjo suvokimas, kad gal ten ne aureolė, o ragai. Velnio, kuris pragare gyvena.
Kaip supratau, kai kurios net asistuoja bažnyčias, pvz., gieda chore, groja vargonais, ar pan. Vienu metu net pagalvojau, jei joms skauda, kad neištekėjo (ten buvo apie tai kalba, kad daugumai, tikriausiai, skauda dėl to), o amžius jau solidus, kad ar nebus taip, kad taip ir atsitiko dėl to tokio perdėto pamaldumo vietoje gyvenimo. Aš čia galiu klyst, nes juk ten rekolekcijos, gal žmonės tuo metu ten nepaliaujamai pamaldžios buvo, gal moka susikaupti. Aš tai nemoku tiek ilgai ir man atrodo, kad tai normalu.
Kaip jau minejau, ejau ten vedama nemazo smalsumo. O ir gal paciai tylos tuo metu reikejo. Smalsiam geriausia buti be didesnio isankstinio nusiteikimo.
O stai Night mane nustebino, kad jai buvo per daug. Bet tai visiskai normalu.
O stai Night mane nustebino, kad jai buvo per daug. Bet tai visiskai normalu.
Gal kad aš rimtai į tuos sakralius dalykus žiūriu, todėl po to labai daug minčių... Mane juk ne smalsumas ten nuvedė, o pakankamai gerai žinojau ko tikėtis, kokia ten tema ir kas to centras. Na negali žmogus melstis parom, nes kada jam gyventi. Tą net iš kunigų per pamokslus esu girdėjus. Ala juk mūsų misija šitoj Žemėj ir yra GYVENTI, o ne n laiko koplyčiose sėdėti.
Dar, kadangi mama negaluoja, žliumbtelėjau, kad vietoje važiavimo pas ją, pasirinkau vienumą, kurios ten man buvo per mažai. Nors realiai gal taip labai nėra ko kaltinti savęs, nes nelabai kuo ir galiu jai padėt fiziškai.
Gaila, kad tema apie moters įprasminimą gyvenime nebūtinai Santuokoj ir nebūtinai vienuolystėj manęs neužkabino. Gal, kad visad jaučiau, kad tai natūralu, nors savo kelio nei radau, nei ieškau, gyvenu nuo vienos neramybės iki kitos.
Dar, kadangi mama negaluoja, žliumbtelėjau, kad vietoje važiavimo pas ją, pasirinkau vienumą, kurios ten man buvo per mažai. Nors realiai gal taip labai nėra ko kaltinti savęs, nes nelabai kuo ir galiu jai padėt fiziškai.
Gaila, kad tema apie moters įprasminimą gyvenime nebūtinai Santuokoj ir nebūtinai vienuolystėj manęs neužkabino. Gal, kad visad jaučiau, kad tai natūralu, nors savo kelio nei radau, nei ieškau, gyvenu nuo vienos neramybės iki kitos.
Tai kokios idejo, kur moteris save gali iprasminti neskaitant santuokos ir vienuolystes?
