QUOTE(Bestygė @ 2017 12 02, 23:01)
Nidulia iš didelės dalies teisi dėl to, jog prispaudusbmigoms dažnai tik tada žmogus atzipeikėja ir yravpriverstas daug ko atsisakyti, noras gyventi tampa motyvacija..ypač jeibliga rinta arba gyvybės ar mirties klausimas.
Mane metė cigaretės, vynas, kečupas ir kt daugybė dalykų, ne aš. Jei degina, žaizdos ir t.t, anksčiau ar vėliau taps būtinybe atsisakyti, kas dar labiau padidina kančias.
Žinoma, kiti net gerkės vėžiu sirgdami nemeta rūkyti, bet rik tol, kol pajėgia rūkyt ir kančios nebegalinės.
Mane metė cigaretės, vynas, kečupas ir kt daugybė dalykų, ne aš. Jei degina, žaizdos ir t.t, anksčiau ar vėliau taps būtinybe atsisakyti, kas dar labiau padidina kančias.
Žinoma, kiti net gerkės vėžiu sirgdami nemeta rūkyti, bet rik tol, kol pajėgia rūkyt ir kančios nebegalinės.
Metei, nes negali fiziškai to vartot, nes iškart skauda ir jauti tiesioginį akivaizdų ryšį, o ne todėl, kad norėjai mest.
Tai skirtingi dalykai, su sąmoningu priklausomybės žabojimu bendro neturintys. Todėl ir pasakymas mesk tą ir aną skamba atgrasiai, o ne motyvuojančiai, nes atrodo net neturintis tiesioginio loginio ryšio.
Būtent mano tėtis, sirgdamas jau paskutinės stadijos gerklės vėžiu, teberūkė. Nors jau leido nuskausminančius, analogiškus morfijui, nebegalėjo kalbėt visiškai, o kvėpuot per tokį vamzdį gerklėj. Va, kas yra priklausomybė. Aišku, jo atveju metimas būtų nk nedavęs, tik didesnes abstinencijos kančias, net medikai rekomendavo visą gyvenimą rūkius, to staiga neatsisakyt. Nes ir diagnozavo jau tada, šansų išgyt nebebuvo.
