Dabar tu supranti, kaip dejuojantys dėl depresijos atrodo tiems, kurie neprisipaišo sau depresijos.
Jūs visi mums atrodot simuliantai.
Jau seniai suprantu. Kai man pagerėja, sunku suprast kitus, kurie, mano manymu, daro per mažai, kol vėl neatkrentu.
O kaip mes jums atrodom, tai man jokio skirtumo. Nuo to man nei lengviau, nei sunkiau. Kažkada draugas pasakė, kad, jo manymu, depresija ne liga. Nei įsižeidžiau, nei aiškinausi, ne jam su tuo gyvent. O šitą postą parašiau todėl, kad kai kurie, mano manymu, eina lengviausiu keliu, dirbti esant tokios būsenos, yra nepalyginamai sunkiau nei sveikiems.
Simuliantai - tai neteisingas zodis. Greiciau piktybiskai vengiantys efektyvaus gydymo ligoniai.
Panasus i alkoholikus, kuriu beveik neimanoma pagydyti, jei jie to TIKRAI nenori. Aisku kiekvienas alkoholikas tikrai nori neturet alkoholiko problemu, bet nustoti gerti - retas.
Taip ir tie depresiniai. Va kazkur eina, kazkam perleido atsakomybe, tegu raso vaistus, gydo, gydytoju problemos, o jie tiesiog konstatuos eilines dienos busena. Paskaitau, ju mintis jau senai.
Ypac bjaurus tie, kurie parazituoja su zmonemis, kurie juos myli, rupinasi, nori padet.
Irgi paskaiciau pakankamai samprotavimu.
As suprantu, kai zmones jauciasi beviltiskai. Suprantu, kad kai kurie jau negali be pagalbos issiversti (NUEJO PER TOLI IGNORUODAMI PROBLEMAS).
Labiausia krinta i akis tokiu zmoniu egoizmas, istisinis galvojimas apie save, saves sureiksminimas ir kuo toliau tuo didesnis ignoravimas kitu zmoniu, net paciu artimiausiu.
Aniems lyg viskas gerai, jie nenusipelno atjautos supratimo rupescio ir mastymo ko jiem gal truksta.
Atleiskit, as susidariau tokia nuomone skaitant jusu mintis ir bendraujant su zmonemis gyvai (ar pazistant juos asmeniskai) kuriem buvo diagnozuota si problema.
Gal pabandykit bent puse laiko paskirt domejimuisi kai jauciasi artimi ir pamastymams, kaip ju gyvenima nepadaryti niuru ir beviltiska. Nesvarbu, kad jie dar laikosi, jie irgi ne akmeniniai
Esant depresijai, žmogus susikoncentruoja tik į save. Nieko naujo. Kartą, kai lankiau grupinę psichoterapiją, nusižudė vienas iš mūsų. Tuo metu buvau tokios būsenos, kad pagalvojau tik „Kaip jam dabar gerai“. Suprantu, skamba žiauriai, bet neapsimetinėju balta ir pūkuota. Aplinkiniams nedejuoju ir nesakau, kaip jaučiuosi, neapkraunu savo bėdom. Nes žinau, kaip tai sunku pakelti. Vienintelis žmogus, kuriam viską išsakydavau, buvo mano psichoterapeutas. Gaila, dabar negaliu sau to leisti, nes kainuoja 6tadalį mano atlyginimo. Ir dar, žmogus visų pirma turi gebėti pasirūpinti savimi, kitaip nelabai turės, ką kitiems duoti.