</p>
Gal painioji mane su kazkuo?
O situ konkreciu atveju nematau hiperboles jokios. Bet jau ne prma karta perdetai i mane sureaguoji cia.
Night, baisu skaityt, kaip kankiniesi, o tau apskritai kokie nors vaistai yra šiek tiek padėję?
Mane šiandien toks neteisybės jausmas apėmė. Turiu 2 labai gerus pažįstamus, kurie dėl depresijos gauna invalidumą, dar ten kažkokias bedarbio pašalpas ir sėdi namie. Kartais šiokių tokių chaltūrų pasidaro, tėvai kažkiek padeda. Reguliariai paguli ligoninėse, nu nes laiko tai yra. Realiai dirbti gali, tik gal ne pagal specialybes, nelabai kvalifikuotą darbą. Betgi nekvalifikuotas kerta per savivertę (man irgi kerta, todėl geriau jau pasinervinsiu, bet dirbsiu pagal specialybę kol galiu). Aš, savaime suprantama, negaliu išmatuoti jų depresijos gylio, bet jei gali turiningai leisti laisvalaikį ir tą sau leidžia, patys vieni susitvarkyti visus reikalus (butas, mokesčiai, automobilis), tai gal ir dirbti gali. Ne mano reikalas aišku, bet kai su vienu bandžiau pasikalbėt apie sunkumus darbe (ne šitam, buvusiam), kad ant manęs kasdien rėkia viršininkas, pasakė: „O tu įsivaizduok maždaug, kad esi E. Franklis ir turi tai išgyventi“, tai vos žado netekau. O neteisybės jausmas apėmė, nes sužinojau, kad Franklio gerbėjas eilinį kartą gulasi į Ąžuolyną. Nežinau, ką sakė gydytojui, bet man prisipažino, kad ten daug žmonių, bendrumo jausmas. Bl.
Tai va, išsiliejau. Ir palyginau Mėją, kuri su tokiom sveikatos problemom dirba fizinį darbą, Night, kuriai reikėtų labai ilgo ir nuoseklaus gydymo, Bestygę, kuri su tokiu nerimu dirba nuolat tarp žmonių, save, kuri su sociofobija leidžia visą laiką tarp žmonių, ir nesuprantu, kur teisybė?
Dabar tu supranti, kaip dejuojantys dėl depresijos atrodo tiems, kurie neprisipaišo sau depresijos.
Jūs visi mums atrodot simuliantai.