Depresija

Maždaug, "parodykite, kuris loterijos bilietas man laimės milijoną". Niekas tau neparodys ir idėjų nepakišinės. Man atrodo, šitie "renginiai", kaip pas psichologą - patarinėti jiems draudžia profesinė etika, tegali pačiam padėti susiprasti kur žmogus linksta ir kaip jam geriau.
Papildyta:
O apskritai, ten centras, kaip ir pati supranti, Dievas, - tai, kaip aš supratau, tų vienuolių moterų misija buvo/yra parodyti, kad Jis myli visokius žmones, net jei anie neatitinka kažkokių, atseit, natūralių, soc. normų ir to savo kelio gali ieškoti kad ir visą gyvenimą.

Night, nelabai supranti lectio divina rekolekcijų principo ir esmės. Tai tylos rekolekcijos, bet tikrai ta tyla nėra pasyvi, vyksta inirtingas darbas,ir paros lectio divina rekilekcijos yra tik juokas,įvadas į savaitės lectio divina rekolekcijas. Ta malda yra didžiulis veiksmas, tuo metu labai intensyviai gyvenama ir išgyvenama, jei i tai pasineriama nuoširdžiai ir dedama pastangų. Per Šv. Rašto skaitymą, apmąstymą turint omeny,ką ir kaip tavo gyvenime liečia ta šv. Rašto ištrauka, pokalbis apie visa tai su Dievu ir galų gale švenčiausiojo sakramenti adoracija. Tam ir yra pradedantiems įvadai į tai.

Jau kelintą kartą pajaučiu,kad greit pavargstu ir tada tampu labai pikta, irzli, nebesivaldau, visa drebu. Išgėriau raminamą. visuomeniniu turiu vežinėt vaikus po mokyklos į kitas ugdymo įstaigas, man tai kelia didelį stres. O jei dar po intensyvaus darbo visur suspėt, išvis kaput, ir galvą įsiskauda. Bliam, su tokiais nervais tik namie tupėt, o ne ataugas auginy. Vėl reiks antidepresanto didint iki dviejų tablečių. Ir vakarais jau daraus neadekvati iš nuovargio.

4blueflower, 17 Rgs 2017 - 16:23, parašė: Calle, man tas pats. Apimta nerimo del savo tėčio ir del savo sveikatos. Prisigalvoju baisiausiu ligu. O nuo nerimo visi skausmai tik umeja blogiausia tai, kad jau nenoriu niekam pasakotis. Esu ne karta isvadinta energetine vampyre, egoiste ir pan. Baisu jau ir prasiziot...kad tik neapkaltintu egoizmu.

Susuko spranda,skausmas pereina i nugara.ir ko, as durne, tik neprisiskaiciau!svarbiausia, kad daug kur parasyta , jog cia nieko baisaus, o as uzsikabinu uz baisiausio,kad gal tai vezys ar dar bala zino kas.triedziau dvi dienas del tu skausmu.siandien sugalvojau ,kad reikia iki vaistines nueiti- nuejau.po pirko ukolo pasidare lengviau...

Bestygė, 19 Rgs 2017 - 14:18, parašė: Jau kelintą kartą pajaučiu,kad greit pavargstu ir tada tampu labai pikta, irzli, nebesivaldau, visa drebu. Išgėriau raminamą. visuomeniniu turiu vežinėt vaikus po mokyklos į kitas ugdymo įstaigas, man tai kelia didelį stres. O jei dar po intensyvaus darbo visur suspėt, išvis kaput, ir galvą įsiskauda. Bliam, su tokiais nervais tik namie tupėt, o ne ataugas auginy. Vėl reiks antidepresanto didint iki dviejų tablečių. Ir vakarais jau daraus neadekvati iš nuovargio.

as jau ryte bunu pavargus kol kavos pasidarau! O dar tie vaiku issikalinejimai ryte... staugiu kaip nesveika.vyras ant manes rekt pradeda...tai stengiuos nerekti, bet man ramiai retai kada pavyksta.is darbo isejau liepos men.tipo per vasara pabusiu ir vel grysiu.bet dabar su tokiom savijautom tai bijau grysti

Esmę/prasmę suprantu, juk vos prieš porą m. baigiau programą sutvirtinamiesiems, kur apie tai buvo pakankamai nemažai dėstoma. Principas - kitas reikalas, bet, kaip ir rašiau, gal todėl man viena organizatorių ir sakė, kad pirmą k. geriau tokios rekolekcijos, kuriose buvau, nei lectio divina (nors net sakė, kad nenorėtų vadint rekolekcijom, bet, tarkim).

Anyway, so? Baigės tas emocingas savaitgalis, emocijos liko, jomis tebegyvenu. O dirbti kažkaip reikia...
Aišku, kad toks laikas, kai man reikia stresorius naikinti, bent tuos, kur įmanoma, o ne bėgti nuo jų, nes kitaip nepadės anei rekolekcijos, anei kiti žmonės, nei dar kas, paskęsiu savuose vėmaluose, ką jau gan sėkmingai ir darau.

Aš tokio krūvio, kaip pati nepatiriu, bet jėgos tiems paprastiems kasdieniams dalykams senka ir man. Kartais jaučiu, kaip nokautas čia pat.

Bliamba,jau antrą raminamą kalu. Nebegaliu. Tai apatija ir visiška neviltis, bejėgystė, tai purtulys ir nerimas. Kaip gali ta širdis ir skrandis sveiki būti. Ir,,atrodo, nebuvo priežasties stresui. Na, tik mineti vaiku issikalinejimai ryte, darbas, depresija ir po to stresas laiku suspet dukra nuvezt, kur reikia. Bet laiko dar buvo. Tik mano kreivoms smegenims viskas kitaip suvokiama, matyt. Nusibaigsiu. Nežinau, kaip ramiai reaguot, nepavargt.

kažkokios blogos bangos ant LT. Po pusantrų metų be AD parėjo mano negalavimas. Gerai, kad nieko darytis nereikia su senoliais ar vaikais. Pavyd\iu NIGHT ir kitoms sugebėjimo čia vemti. Lauksim geresnių laikų.

Nepadejo du lexai. Stebiuosi,kaip sirdis nesustojo nuo tokio streso. Apsiputojau ir dar vienoj vietoj. Tiesiog visa drebejau. Viešai. Man negalima eiti į visuomenę.Ne mano pervažiuotai psichikai.

Pranaite, gal kažkas atsitiko negero? Ar, atrodo, kad lygioj vietoj šakės lanko?
Aš geriausia ir sugebu pavemti ir pabūti našta kitiems, naudos iš manęs jokios. Dabar galvoju, kad nors ir vėl neįstengiau peržengti po darbo šių namų slenksčio, imant visą dieną iki dabar, sveikos psichikos žmogus ją pavadintų gera. Nu tikrai. Net darbe tokia atsitiktinė sėkmė aplankė, pasiskambinau mamai, kaip supratau, sveikata pakenčiama, o grįžus karietą pasistačiau arčiausiai durų, kur niekada dar nebuvo buvus laisva vieta. Lyg ir susiradau, kur bent laikinai ramiau apsistoti [tikiuosi, kad ramiau]. Tai čia net sėkminga diena skaitytųs. Visą dieną taip nebuvo, bet tarpais maniau fiziškai apsivemsiu nuo nerimo, išvemsiu tuos kelis sudorotus kąsnius. O vakare žliumbiau pasikūkčiodama. Šita prabanga man retas svečias, tai čia taip pat laikau sėkmingu dalyku, tik kad jis buvo visiškai neadekvatus. Kažkokia supypta savigaila.

Va, matot, kiek apie SAVE vėl prirašiau? Tai kokiu čia stebuklingu būdu tokie žmonės gali būti ne pertekliniai.

Bestyge, gal ne vieta ir ne laikas diskusijoms apie vaistus, bet ar nebūtų geriau paprašyt gydytojos kokių rimtesnių raminančių tokiems laikams, nei lexas? Gal net ne tai, kad paprašyt, bet ar nereiktų, kad įvertintų ko reik. Tegu tai ir dėl trumpalaikio efekto, bet valanda ramybės žinau, kad skendint nerime, yra neįkainuojama. Man pačiai lexas tam tikrais momentais gerai, bet, kai ūmiau, atrodo, kad vaikiškas vitaminas, bet visad turiu dar `ko nors`, nors to `ko nors` vengiu, nes žinau, kad, greičiausia, labai migdys, o, vėlgi, kaip dirbančiam žmogui būt bent minimaliai budriam...

Matai, man buvo ilgą laiką didžiulė depresija, apatija (ir dabar tai tebėra, gal kiek mažiau)nerimo tada nepatyriau, ir tik pastarąją savaitę du kartus patiriu tokius stiprius pykčio protrūkius, nerimą, stresą nevaldomą. Be lexo, turiu lorafeno.

Mano psichiatrė išėjo iš poliklinikos kitur dirbti, persiregistravau į vasaros g., dabar ta gydytoja atostogauja, registracija tik mėn pabaigoj prasidės....

Ai, nebežinau.

NIGHT, visai lygioj vietoj užpuolė negalavimai - pykinimas, sisiojimas, kraujospūdžiai - pasigydžiau sutaupytu EGlonuliu dvi dienas. Dabar viskas gerai. Gal duos Dievas nesikartos. Nors mano gyvenimas dabar be didesnių problemų, bet kvailos mintys neduoda raamybės/ Ar gerai žiūrėti 3 kvailiausius serialus, ar gerai nesitvarkyti ar gerai neruošti patiekalų šeimai. Ar gerai, kad mane graužia ar negraužia sąžinė dėl visi šito. Niekas net neįtaria, kad pas mane tokios mintys.
Sugalvojau gerą būdą geriau gyventi. Reikia garsiai dainuoti. Paprasti žmonės dainuuodavo dar prieš kokius 50 metų visom progom - ir dirbdami ir ilsiedamiesi. Aš dainuosiu tik kai būsiu viena namuose, nes tai labai baisu. Tikiuosi kaimynai negirdės. Rezultatus parašysiu.
Night, kai tavo kaimyne keiksis - dainuok. <paduok, sesule, kardą reiks priešą kirsti..>
nesvarbu koks tavo balsas Jei Dievas davė- jo kūriniai blogi nebūna.

PVZ
Kai liūdna ir Kai linksma
https://www.youtube....hMhnFguAi6PYYRP





https://www.youtube....h?v=HnUq8cyTRR8

Pranaite. Geras pararimas- "Paduok,sesule, kardą" Tuoj užsičiauptų Night kaimynė.

Mak iki 13.30 buvo neblogai, atlaikiau darbą. Paskui BAM- užgriuvo atsakomybė už vaikus, reikalai ir tokis nerimas užėjo. Gersiu vėl antrą lexą.


Pa-var-gau nuo šitų nesąmonių. Nu nepakeliu aš gyvenimo ritmo ir atsakomybių. Man kyla stresas, net jei nereikėtų stresuot.