Sveikutės, mergaitės 
Visų pirma labai džiaugiuosi Busy šeimos apsisprendimu įsigyti šunelį. 99 %, kad nesigailėsit. 
Belos lovelėje gulinėjimas labai atitinka šių dienų orus ( žinoma, jei į darbą eiti nereikia ir šuns neturi
)
Ahabi, gera skaityti, kaip viskas dėliojasi pas jus į vietas ir buvusios "pasaulinio lygio tragedijos" virsta tik prisiminimais, keliančiais šypseną. Nenustebkite, kad atvykus Makui į šeimą, vėl kuriam laikui atkeliaus kažkiek chaoso. Geriau jau nusiteikit, kad reikės įveikti vienokius ar kitokius sunkumus.
Dėl graužimo, vis tiktai šuo susikaupusią energiją išlieja ne ten, kur reikia. O išsikrauti terjerui, net jei jis ir mažo ūgio, reikia. Neapsakomai džiaugiuosi, kad Tutis stabiliai vedamas laukan ( nesuprantu jorkiukų, besišlapinančių ant palučių- gaila man tų šunelių). Bet gal per trumpai vaikštote su juo? Kiek konkrečiai laiko praleidžiate aktyviai einant lauke su juo? Kiek metų Tučiui? Palyginimui pasakysiu, kiek mano kerio mėlynoji terjerė, jau įžengusi į veteranės amžių ( 8.5 metai), praleidžia su mumis lauke nepriklausomai nuo oro sąlygų:
1) rytinė kalvotoje miškingoje vietovėje trasa 50 minučių spartaus ėjimo (aš arba mano vyras, priklausomai, kuri dirbame po pietų, tas ir eina su šuniu)
2) pietų vedžiojimas 35 minutės miške lygioje trasoje (vaikai- tas, kuris mažiau nei 10 000 žingsnių tą dieną nuėjo)
3) vakarinis prieš miegą ramus 25 minučių ėjimas apšviesta šalikele (visuomet einame kartu- aš ir mano vyras).
Summa summarum 110 min ( beveik 2 valandos) kasdien. Kai Čija buvo jauna, jai tiek toli gražu neužtekdavo. Tuomet stovėdama ant kalno mėtydavau kamuoliuką/skraidančią lėkštę žemyn, Čija jį bėdgavo atnešti aukštyn ir t.t. n kartų. Ir tai dar ne viskas. Jei matydavau, kad šunei dar energija nesibaigusi, dirbdavome komandas- sėdėt, su išlaikymu, pas mane, greta, gulėt, roll over, duok labas, balsas.... Maždaug taip:
https://youtu.be/AWWAsvF6Wik
Yra smegenis lavinančių žaislų. Visokie specialūs galvosūkiai šuniui, kai po plastikiniu gaubtu pakiši skaniuką, šuo turi ieškoti, atsidaryti specialų stalčiuką ir t.t. Čijai jie labai patinka. Žodžiu, kerio mėlynieji tikrai nėra ramūs loviniai šunys, bet po gero fizinio ir psichinio krūvio, namie yra absoliučiai nedestruktyvūs, ramūs ir paklusnūs. Čija nėra nieko sugraužusi. Mažutę Čiją, kaip ir Sagytė Mumį, išeidama iš namų uždarydavau narve, bet čia tik pirmus metus. Sentimentaliai žvilgtelėjau į Čijos foto, darytą lygiai prieš 7 metus, spalio 25d., po vienos iš sėkmingų parodų su suomių teisėjo puikiais įvertinimais.


