=^..^= Mūsų katytės ir katinėliai =^..^=

Matau, kad forumas grybauja.. Po 2-3 kartus tą patį rašo  

Ozzis gražiausias, čia nėr kalbų O jei rimtai, tai man irgi trispalviai yra patys tie pačiausi. Į marmurinius kartais miela paganyti akį, bet jei duotų rinktis, tai imčiau trispalvį.  

Giliuk, teisingai, eik ginti mergikės, kol neprismaugė tie netikšos.  

vajei, koks Mumis bučiuotinas   

o Giliukas   

Kovinis Giliukas 

Keturios savaitės akistatos "Aistė vs Vanduo". Priešįžanga: Troškulio jausmas man svetimas. Net karštuose kraštuose prie 40 laipsnių oro temperatūros neturiu jokio poreikio gerti. Aš- lapkritinis kaktusas. Man užtenka nedidelio kiekio protarpinio lietaus, kurį rezorbuoju per odą. Prisipažinsiu, kad ir šlapintis man užtenka du kartus dienoje- ryte ir vakare. Visada keistai žiūriu į žmones, kelionių metu sustojusius pasysioti degalinių wc, lyg negalėtų iki namų/vakaro pakentėti, lepūnėliai. Įžanga: Pagal [b]Erodės[/b] rekomendacijas į mano 58 kg kūną reikia per dieną supilti 1740 ml H2O. Pirma savaitė. Pasistatau 500 ml buteliuką vandens. Iki pietų sugeriu 1 litrą, po pietų- likusius 500 ml bespalvio skysčio. Organizmas nesidžiaugia pokyčiais nė kiek. Gerti nesinori, nors vemk atgal. Bet tai "vyras aš ar ne vyras" bei "reik tai reik" principu metodiškai prievartauju save. Antrą dieną pradeda stipriai skaudėti dešiniame nugaros apačios- užpakalio viršaus plote. Persitikrinu savo anatomijos žinias ir diagnozuoju sau inksto SOS signalų siuntimą. Gražiausiai, vyną geriant man niekas neskauda, o čia, matai, vanduo, padla, man inkstus sugadins, galvoju susiėmusi už sėdmens. Apie kaspusvalandinį tualeto aplankymą aš jau net nekalbu. Tokiais tempais vizituojant baltąjį keramikinį "fotelį" tualetinio popieriaus sąnaudos grasina šeimos bankrotu. Grįžtant prie inksto, apmąstau, kas galėtų būt inkstų donoru, ruošiuosi išsiųsti keliems giminaičiams užklausas šiuo klausimu. Įkalu ibuprofeno, skausmas pasitraukia. Bet... pėdas pradeda šlykščiai traukti mėšlungis. Aha, vanduo išplovė mano taip kruopščiai saugotas žiemai magnio atsargas, tuoj sumoju. Nu jochaidi, kaip sunku gyvent darosi- esu priklausoma nuo klozeto lyg ant adatos sėdęs senas narkomanas, priklausoma ir nuo būsimo inksto donoro plius mėšlungiškai susukta viena pėda, kas apsunkins ėjimą tiesiai ( kaip automobiliui nuleidus vieną padangą, taip vėjas mane neš vienon pusėn), jau nekalbant apie mano mylimo magnio praradimą. Skubiai rašau Erodei užklausimą- gerti ar negerti??? Atsakymas ateina operatyvus bei išsamus, bet, deja, manęs nepaguodžiantis- gerti toliau. Antra- trečia savaitės. Nešu toliau savąjį vandens gėrimo kryžių. Plius papildau savo racioną magnio milteliais. Mėšlungis nebetraukia, inksto nebeskauda, aplinkiniai pradeda įprasti, kad tualeto man reikia dažnai. Jaučiu, kad paburksta paakiai. Aišku, mano amžiuje, tas putlis ant veido gal ir nėr blogai- raukšlės išsilygina. Vanduo jau nebėra toks neskanus. Kartais geriu net šiltą vandenį, ir nieko, nebevimdo. Juokingiausia, kad pradedu jausti troškulį. Geriu kaip kupranugaris oazėje kibirais, o neužilgo ateina pojūtis, kad vėl noriu gerti. Mistika, ne kitaip. Ketvirta savaitė. Jau beveik automatiškai sugeriu savąją vandens dozę. Automatiškai aš ją ir pašalinu ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Veidas nebetinsta, nieko neskauda. Pojūtis, kad atsiranda daugiau energijos, niekuo neišmatuojamas, bet akivaizdus. Darbe tarp pacientų turiu arba eiti įsipilti vandens, arba lipti laiptais į pusrūsyje esantį tualetą, ko pasekoje nebelieka laiko užkandžiauti stalčiuje tykančiais saldumynais, kurių pastoviai parūpina dėkingi pacientai. Pasisvėriau, dingo 1 kg. Radusius tą kilogramą prašau pasilikti sau, grąžinti nereikia. Ką gi- vandens gėrimo maratonas tęsiasi. Pasirodo, ne toks jau jis ir baisus.