Plepesiai prie židinio

principą "geriausia gynyba - puolimas" aiškiai jis įvaldęs, ne tu

Mintis, ale tam mieste kur dirbu- pletkai iš karto. O savam, vaikis manau greit susirastų, o ir važinėt.... nors nieskliučino.
Papildyta:

Aš nemoku tylėt. Buvo pernai po Kalėdų. Tada šmotkes susirinkės į kaimą išlėkė. Neskambinau ir nekėliau rago. Parvarė kitą dieną visas įsižeidęs. Pasakiau, kad su juo nevažiuosiu....ogogo kas dėjosi. Taip moka viską sudėstyt, kad pati savo nebūtom nuodėmėm patiki. O gal tikrai aš čia tokia, nekokia....

* o tai tu sakai, kai labai įžymi ir garsi tame darbo mieste, kad pletkai iš karto? Nu jei taip, tai gal...
o savam, tai nežinau, ar aš labai pesimistė, ar tu labai optimistė - manai, kad tas vaikis aplamai ieškos? Abejočiau, nes nelabai taip jau paprasta ir lengva ir ne taip jau mirtinas reikalas surast.

* * čia neužtenka netylėt. Paskiau tą, pasakiau aną... Neefektyvu. Tik suteiki medžiagos ano puolimui. Reikia pačiai pult. Kaip tai daro jis. Taip, manau puolimo klausimo tu tikrai neįvaldžius.

Jokia aš neįžymybė... reiškia galiu spakainiai.
Vaikis tikrai ieškos, jei nepasakysiu, kad tyčia slepiuosi. O jei pasakysiu- tėvS matys aną spakainą, reišia viskas ok. Va pinigų tai gaila...
Nemoku aš vaidytis. Geriau patyliu ir paskui užglostau. Mane barniai žudo. Dabar irgi š.....nai jaučiuosi. Imsiu tuoj vėl vaisto, tik galvisą, tai nors iki ryt pietų išsimiegosiu.

* ne, nu tai tu pasakysi, aišku
pinigų tai gaila, bet sveikatos dar labiau
* * nereikia vaidytis. Ir bartis nereikia. Bet reikia taip pasakyt, kad jie apsiverktų, atgailautų ir vaistų prisigertų vienu metu. Aišku, tai sudėtinga, bet dar gi esi jauna - išmoksi

Zinai,man kilo mintis,o tai kaip jis jauciasi po to?Laimingas?Nelaimingas?Juk santuoka,tai mokykla dviem.Jei jis gerai jauciasi po to,tai jis manjakas ligonis,jei jis jauciasi blogai,kaip ir tu,tai kodel jis tai kartoja?Kada viskas aprims,gal bandykit pasiaiskint,kodel taip daroma,jog visi lieka nelaimingi po to,jokiu poslinkiu i gera,o jis kartoja tai vel ir vel?Kai busit nurime,paklausk tu jo,ar negeriau to isvengt,kas nesikeicia,but visiems laimingiems savaitgalyje,juokaut,zaist zaidimus,ziuret Tv,ar pagaliau pailset,pamiegot...isivaizduoju kokia atmosfera dabar tvyro.Ir jei jam gerai joje,tai cia jau reikia giliau slieku ieskot.

Širdele, pastaruoju metu, kai sūnus suaugo, nedukdie, bet pastovi būsena. Kol buvomkaime, atskirai, buvo ramiau. Tik kai važiuodavom namo būdavo įtampa. Tok jausmas, kad jismanęs vaikui pavydi. Nors, žmogus 10 metų be darbo, be sveikatos. Nuo to darosi labai ribotas. Kuo toliau tuo ne lengviau. Šalinasi visų. Jam gėda, kad nedirba. Kiek buvau suradus darbų, kuriuos galėtų daryt, dirbt....rado priežasčiųkodėl neit. Jaučiu po tiek laiko jau bijo.....netinginys tai tikrai. Ką ima, tą padaro. Tvarkingas, pareigingS, bet nuo to tik sunkiau. Jei vaikas paima atsukruvą, pvz., kažką pasitvarkyt- neklausk koks karas kyla. Nekalbu jei su auto jo pavažiuoja, tai ir pritrupina, ir išpurvina, ir darmelejonas bėdų. Bijo būt nereikalingu, bijo kadir be jo kažkas lemputę įsukt gsli ar varžtą priveržt....čia aš taip manau. Parvažiuojam būdavo, namai sutvarkyti, galne pedantiškai, bet sutvarkyti. Spėja persirengt, už dulkių šluostės, už siurblio, dar su pabambėjimais, kad siurblys stovi ne taip kaip jo buvo paliktas, puolaiš naujo tvarkytis. Žinai kaipvaikas jaučias. Kam dar sako, mama, man kažką daryt? Vistik klius, arba, kad kažkas ne taip padėta, arba kad nesitvarkyta. O vvistiek ramybės nėr, laksto su skuduru.
Net jei valgyt gaminu, sėdi virtuvėj ir diriguoja, kodėl šituos miltus imi, o ne anuos, kap tiek aliejaus pili, nedaužyk spintelių durų, oooo kam tiek prieskonių varai. Galų gale, kai pagal jo nurodymus pagamini, sako, kad jau nenutaisai visai. Reik ką iš rūsio atnešt, eina bambėdamas, mol patys atsineškit, o tada jau, kad viską sukuitėt, supsiniojot, ne iš ten paėmėt.
Žodžiu, eisiu aš į dangų... bet vistieknėra taip blogai kaip atrodo.
Va jau gult nuėjo, o jaunimas dar šunį ves, vėl bus rėkimo, kad miegot neduoda. Na bet jauni, negali reikalaut gult devintą...

* neatsistebiu tavo kantrybe
* * na, tada viskas tvarkoj, ką čia jau labai ir kalbėt

Rasiau rasiau ir dingo.
Zodziu,jis yra psichologinis teroristas.O jus jo aukos ir tai daug blogiau,nei but fizine auka.Susigyvenot su tokiu statusu ir tas blogiausia.Jis zino,kad yra ligonis,zino,kad jus bijot jo netekt,jauciasi nebaudziamas ir terorizuoja jus.O tam labai tinkamas tavo charakteris ir jauciu vaikas eina tavo pedom.Valgykit cesnaku daug,kai jis nemato,bent jau energijos neissiurbs.Pasiskaityk per google apie psichologinius teroristus seimoje.
Mano charakteris toks-kad as vozciau jam su mazgote ,samciu ar kocelu per marmuze,man nepareguliuotu,ka det i puoda,o jei nepatinka,lai nevalgo,as jam net valgyt nedaryciau,ir man butu dzin,ar jis patenkintas ar jis ne.Svarbu,kad jis manes neterorizuotu.Jis jus visus padarys,jei dar nepadare aukomis,suluosino vaika su savo terorizmu.Visos jo turimos gerosios savybes nublanksta,nera vertos nei skatiko del jo tolimesnio terorizmo.Nera baisiau,kaip vyras su mazgote ,o uzantyje teroro kardas(cia perkeltine prasme).As begciau nuo jo.O tu kentek,nes kitaip tu jau nebegali,jis tave padare auka.Tau reikia gero gero psichologo.

* norėjau ir aš rašyt, kad prasieičiau su kočėlu ar šluota, bet kažkaip susilaikiau . Tik parašiau, kad kantrybės daug turi.
* * taigi, sakė, nėra taip blogai

..........ne pirma tai sakai.....užtat būčiau pasmerkta visų, jei išeičiau, nes taip prie žmonių moka pasirodyt. Darbininkas, tvarkingas, malonus. O brudo juk iš namų neneši.
Aną vakarą jo broliui parašiau...ir ką. Parašė, kad jį pasikviečiau pas save, jei jau namie vietos nėr, o jūs savo žaizdas patys išsilaižyt turit. Kažkada sesei jo, sūnaus krikštamotei pasiguodžiau, kad sūnus turi bendravimo problemų, gal gali paskambint, pakalbint. Žinai ką atsakė? Ji labai įsižeidus, kad kažkada jam į faceboką parašė, o jis jos į draugus nepriėmė, nieko neatrašė. Pedagogė, įsižeidė, kai pasakiau kad bendravimo probemų turim, lyg tas neatsakymas jai ne iš tos serijos....

Ate, stiprybės, kantrybės ir - meilės sau! mažų mažiausiai ko turi reikalauti - pagarbos! Čia jau besąlygiškai! Net jei ir eisi į dangų O eisi, šventosios kantrybę turi
Mano buvus direktorė kartą pasakojo, kad maždaug iki 40 metų varydavo kaip geležinė, namiškiai pripratę buvo ir reikalaudavo visko, ji už viską buvo atsakinga ir t.t. kol kartą susuko ir teko pora dienų pagulėt lovoj. Ir ką, pasaulis nenugriuvo. Išmoko tąkart moteriškė pamoką!!! pasak jos, nuo to karto "sirgdavo" ir iš lovos nesikeldavo bent kartą į pusmetį, į keletą mėnesių, dabar - dar dažniau. leidžia sau "dėl sveikatos" į sanatoriją nuvažiuot ir namiškiai baisiai rūpinasi, skuba pasitarnaut, padėt...