Aš anksčiau visai nebijojau skrist lėktuvu. Na tik tokie nemalonumai, kad kai lėktuvas kyla ir leidžiasi ausis(būgneliai buvo trūkę) ir galvą labai duria, širdis persimušinėdavo. Bet čia niekis, taip mano organizmas reaguodavo tik tol kol lėktuvas pasiekia reikiamą aukštį. O po to balti debesėliai apačioje, skrendi ir grožiesi
.
Prieš du metus visa šeima skridom į Egiptą. Pas vaiką taip pat jokios baimės nebuvo, nes anksčiau taip pat skrido. Tai skrydžio ten 4 valandos su visais pakilimais ir nusileidimais. O mes kai Turkiją praskridom, skrendant virš Viduržemio jūros taip tamsu pasidarė. Ne kaip vakaras, o kaip pilkas rūkas. Na skrendam jau gerokai daugiau nei turėtumėm, tamsu, lėktuvas jaučiasi suka kita kryptim... Stiuardesių nesimato, matomai joms pilotas liepė sėdėt kažkur, kad keleiviai jokių klausimų neuždavinėtų
. Pro langelį matosi tik smėlio - pilka viskas aplink, keleiviai šnabždasi kad skrendam ilgai.. Po kiek laiko pilotas praneša, kad skrendam Į Šarm el Šeichą (turėjom skrist į Hurgadą), nes smėlio audra. Skrendam, skrendam, jau ir Sinajaus kalnai pradėjo apačioje matytis, bet vistiek viskas pilkai smėlio spalvos.. Keleiviai nusčiuvę laukiam, aš taip savyje viduj pradėjau panikuoti
, mane dar vyras bandė linksmint(ir vaiką mūsų taip pat), bet jo linksminimai tik dar labiau erzino, pasakiau, kad nelįsk prie manęs su savo šnekom, leisk ramiai pasėdėt
. Vaikiukai mažučiai rėkia lėktuve baisiausiai, stiuardėsės jau savo vietose prisisegusios ir visos įsitempusios sėdi, keleiviai taip pat visi įsitempę sėdi, niekas nieko nebešneka.. Po ilgo sukimo ratus, lėktuvas leidžiasi, jau ratukus buvo nuleidęs ir tik STAIGIAI šauna aukštyn į viršų
. Dieve, galvoju, na dėl savęs tai nieko, pasibarstysiu kur nors ant kalnų, bet vaikui ta mano visas gyvenimas dar prieš akis.. Paskraidė tas lėktuvas viršuj, pasuko ratus ir ačiū Dievui laimingai nusileido
. Stiuardesė sako: pasėdekit, sprendžiasi ar iš Šeicho į Hurgadą mus autobusas(kelio apie 600 km) veš ar lauksim kol audra praeis ir skrisim.. Visas lėktuvas norėjo važiuoti
. Labai visi ten viską greitai suorganizavo, priklijavo mums vizas Šeiche nemokamai, davė maisto paketus ir vandens, ir per naktį vežė į Hurgadą. Bet visi viskuom liko patenkinti, o po to dar viešbučio numeryje radom vyno butelį už patirtus nemalonumas
.
Va tokia istorija, bet po to skrydžio LABAI bijau skrist, nors skrendu, galvoju, kad kelias valandas geriau kaip nors ištversiu, bet pailsėti kur šilta laaabai norisi
. Lėktuve sėdžiu grynai susikausčiusi, į vyro klausimus stengiuosi atsakinėti tik taip arba ne
(kad tik manęs nešnekintu
). O paskutinį kartą kai skridau, vienas vyras šalia sėdėjo, mūsų vietos buvo virš sparnų. Tai anas vyras juokaut pradėjo
, kad va kokios geros mūsų vietos, jei kas lėktuvui atsitiks - išlipsim pro avarinį išėjimą ir sparnu nužingsniuosim..
Jam ir mano vyrui tai aišku kad juokingi buvo tokie juokeliai, o man visai ne
.
Ir nieko su manim kitaip nebus, bijau dabar skrist ir viskas. Bet guostis reikia, pagal statistiką lėktuvu keliauti saugiausia
.
