as siaubingai aukscio bijau, todel su lektuvu neskridau ir tikiuosi gyvenime neskrisiu,geriau jau ir pasaulio nepamatysiu, bet ramiai vaiksciosiu, nora aisku gali ir prie namu kas partrenkti, bet vistiek aukscio baime man baisiausia is visu
Vasara pirma karta skridau lektuvu i Tunisa. Baimes nebuvo, gal sioks toks nerimas, turbut siurpuliukas nukrete kai vyko turbulencija ar kaip ji ten vadinas nezinau, oro duobes 
kai visas lektuvas pradeda drebeti, papraso uzsisegti dirzus. Sedejau prie pat sparno, mates kaip lektuvas sukas, ispudis nerealus. Man asmeniskai visiskai nebuvo baisu, stai kas baisu tai ausu skausmas leidziantis. Vos neklykiau is skausmo, maniau bugneliai sprogs, ar lektuvas per greit leidos, ar slegio nesutvarke lektuve, nu bet skausmas...maniau isprotesiu. O stai kai jau skridom atgal i lietuva, tai tik siek tiek uzgule . Kitais metais vel skrisiu, koks nuostabus vaizdas is virsaus, praskridom italija, tai juokais sakiau, buvau Italijoje, Kroatijoje... 
kai visas lektuvas pradeda drebeti, papraso uzsisegti dirzus. Sedejau prie pat sparno, mates kaip lektuvas sukas, ispudis nerealus. Man asmeniskai visiskai nebuvo baisu, stai kas baisu tai ausu skausmas leidziantis. Vos neklykiau is skausmo, maniau bugneliai sprogs, ar lektuvas per greit leidos, ar slegio nesutvarke lektuve, nu bet skausmas...maniau isprotesiu. O stai kai jau skridom atgal i lietuva, tai tik siek tiek uzgule . Kitais metais vel skrisiu, koks nuostabus vaizdas is virsaus, praskridom italija, tai juokais sakiau, buvau Italijoje, Kroatijoje...
turiu ir aš šią bėdą 
nu atrodo nieko nebijau, bet tik ne aukščio... Bijau lėktuvų, paniškai. Per paskutinius metus-du skridome ne kartą, ir buvo išties baisu 
su kiekvienu skrydžiu baimė nesumažėja bandžiau ir alkoholį ir vaistus, bet nepadeda nieko O vieną kartą visoooms keturioms stiuardesėms teko mane ilgai ramint lėktuve Paskutinį kartą keliavome automobiliu (į Italiją, Kroatiją), tai palyginus buvo daaaug mažiau streo 
nu atrodo nieko nebijau, bet tik ne aukščio... Bijau lėktuvų, paniškai. Per paskutinius metus-du skridome ne kartą, ir buvo išties baisu su kiekvienu skrydžiu baimė nesumažėja bandžiau ir alkoholį ir vaistus, bet nepadeda nieko O vieną kartą visoooms keturioms stiuardesėms teko mane ilgai ramint lėktuve Paskutinį kartą keliavome automobiliu (į Italiją, Kroatiją), tai palyginus buvo daaaug mažiau streo
as irgi labai bijau skristi lektuvu, man regis saugiausias budas tai traukiniu, aisku uztrunka, bet...kai skrendi ir bijai visko, sedi sukaustyta ir isiremusi i atlosus, ir isivaizduoji kaip tuoj tuoj kazkas atsitiks, tai...jetau, kaip baisu, seniai neskraidziau ir tikriausiai nebeskrisiu, jei su vyru sumastysim kada kur nukeliaut, tai keliausiam traukiniais
ai kad aš ir su traukiniai neblogai moku primąstyt kad nuo bėgiu nušoks kai važiuoja kur nors aukštai o apie lėktuvus jau rašiau čia
o apie lėktuvus jau rašiau čia
aš niekad neskridau ir pati nesugalvočiau skrist jei tai nebutu butina,nes bijočiau
QUOTE(Gi @ 2008 08 26, 15:02)
Pora savaičių dar niekis - man jau rytoj skrydis. Ir per kelias kitas dienas likę trys. Neturiu didelės baimės, bet aukščio privengiu 
- leidimasis vyksta man nežiūrint pro langą. Per paskutinius du skrydžius lyg tyčia prie lango sėdėjau - tai nusisukau - nejauku vistik 
.
- leidimasis vyksta man nežiūrint pro langą. Per paskutinius du skrydžius lyg tyčia prie lango sėdėjau - tai nusisukau - nejauku vistik .taigi statistiskai oro transportas pats saugiausias
Papildyta:
QUOTE(Ievulyte @ 2008 08 27, 13:20)
o man kaip tik leistis patinka - kai jau arteji prie zemes, taip ramu daros, kazkaip psichologiskai atrodo jei krisi, tai ne is taip aukstai
o man cia pats blogiausias momentas, nes taip ausis uzgula, kad net spengia..ir taip kokias 2 val paskui priekurte vaikstau
O man patinka skristi lėktuvu
Jei tik šiaip nerimas kankina, tai reikėtų užsiimti savitaiga - nusiraminti, pasiimti knygą paskaityti, kompiuterį, padeda ir pavalgymas lėktuve.
Na o jei baimė - paniška, tai tada tik rimtas psichologas padėtų.
Manau, kad atsisakant skraidymo, atimat iš savęs galimybę daug ką pamatyti. Be to, gali būti, kad gyvenime vis tiek teks paskraidyti dėl kokios rimtos priežasties.
Jei tik šiaip nerimas kankina, tai reikėtų užsiimti savitaiga - nusiraminti, pasiimti knygą paskaityti, kompiuterį, padeda ir pavalgymas lėktuve.
Na o jei baimė - paniška, tai tada tik rimtas psichologas padėtų.
Manau, kad atsisakant skraidymo, atimat iš savęs galimybę daug ką pamatyti. Be to, gali būti, kad gyvenime vis tiek teks paskraidyti dėl kokios rimtos priežasties.
tenka skraidyt nemažai, nieko baisaus ten nėra, gal tik truputį, kai kyla ir leidžiasi, bet šeip normaliai viskas, ausų irgi niekad neužgula
Man tai tik pirma karta skisti buvo baisu, net valgyti negalejau, pykino. Dabar uzmirstas dalykas.
as tiesiog paniskai bijau skristi..negaliu nieko daryti lektuve, tiesiog, kad ir kiek truktu skrydis sedziu isitempusi ir skaiciuoju sekundes,ir kuo toliau tuo baisiau.ta baime pradejo man trukdyti ir manau kitus zmones gasdinu..zinau, kad tai pati saugiausia priemone ir viska, bet kai zinau kad busime tokiame aukstyje ir kad tu nieko negali padaryti..siaubas net sita mintis uzgniauzia kvapa. Panika..o skraidyti tenka nemazai.
Man pirmus kartus skrendant jokios baimes nebuvo, kaip tik labai idomu, labiausiai kas mane gasdino tai kad nepykintu, nes masinoje per kalnelius daznai pykindavo. Bet dabar atsirado kitokia baime, ypac kai atsirado vaikai 
