Aš truputį pasipasakosiu

Man kartais užeina tokių jautrių momentų, kai pasidaro labai sunku ir į save remtis jau nebeužtenka. Nesinori remtis į žmones, norisi remtis į kažką dar stipresnio

Bėda yra, kad esu netikinti. Labai daug domiuosi įvairiomis filosofijomis, religijomis, mokslu ir apskritai pasauliu. Mano suvokimas kol kas yra materialistinis. Gal man trauma, kad kai kažkada buvau pernelyg tikinti (įtaigi ir tikinti VISKUO), pamačiau kitų (materialistų) požiūrį į tokius žmones kaip aš ir jis man tarsi sukėlė gėdą dėl to, kokia aš esu. Nuo to laiko užgniaužiau savyje tikėjimą, fantaziją, net svajones. Tapau tokia... Šių laikų kareivėliu: "gana svajoti, eik dirbt", "maldos nepadės, reikia kreiptis į medikus", "senų bobučių pasakos, taip nebūna", "žmogaus fantazijos, tai neegzistuoja".
Seniau, iki kokių 23 m. buvau tikra idealistė - dievas, dvasingumas (aišku, su religija tai turėjo mažai ką bendro), svajonės, tikėjimas energijomis, maldos, meditacijos, atrologijos visokios, baimės dėl blogų pranašysčių, na, toks truputį kratinys.
Dabar viskas kitaip. Esu skeptiška, nes bijau būti apgauta. Gyvenu kasdienybėje, kurioje nėra laiko tuščioms fantazijoms ar kažkokiems eksperimentams. Kiekivieną dieną galvoju, kaip save "parduoti" darbe, mintinai žinau, ko reikia vadovams, koks turi būti tobulas darbuotojas. Žinau visas tobulos partnerės taisykles. Blogiausia, kad ir seku jomis visomis. O tas, iš tikro, vargina. Jau pasimečiau tarp to, kas esu iš tikro, o ką tik vaidinu. Nebežinau, kokia yra mano prigimtis.
Aišku, tas idealios darbuotojos ar partnerės siekis, regis, padeda apsisaugot nuo savęs pačios. Nuo to, kad būdama savimi galiu kažką nuvilti. Nors visad buvau už "savęs paieškas", bet man pačiai dar taip toli. Vat kame aš sukuosi.
Kai paskęstu kasdienybėj, tai viskas labai ok, organizuota darbotvarkė, kas dieną vienu metu atliekami kokie trys-penki darbai, užkimšta galva tuo, kas buvo vakar ir, kas bus rytoj.
Šiom dienom sirgau gripu, teko sėdėt namie su temperatūra, kuri apribojo nuo aktyvesnės veiklos. Reikėjo būti "čia ir dabar" ir pamačiau, kad nemoku. Iš karto ėmė kibti nerimas, jokios koncentracijos, tik kažkoks blaškymasis savyje.
Ai, beje, atsirado proga perskaityt tokią visai įdomią knygą:
http://www.knygoskie...289841b711d701bApie parapsichologinių galių panaudojimą karyboje (Rusijos, JAV kariuomenėse), griežtai kontroliuojamus telepatijos eksperimentus. Čia daugiau skeptikams, kad patikėtų. Kas tiki tokiais dalykais, - nebus nieko naujo. Aš kai netikiu, tai man įdomu
Tai va, tokie nekasdieniški skaitalai truputį apramina, leidžia išbūti tame vaakume.
O gal žinot, kokių pratimų, kaip nusiraminti likus tik su savimi?
P.S. Čia forume buvo diskutuota nemažai, koks žmogus yra stiprus, silpnas ir daugelis mano, kad stiprus, tai, tas, kuris viską sprendžia pats ir neieško pagalbos išorėje. Esu pasakojus, kad lankiausi pas psichologus kažkada, kad man padėjo, tai iškart prasidėjo etikečių klijavimai. Staiga susimąsčiau, kad gal negebu sau padėti pati, nes nepažįstu savęs? Kad nesu susidraugavusi su savimi? Laikau save sau pačiai kažkokiu nepatikimu asmeniu? Nežinau iš kur tas gali būti atėjęs, bet tik dabar pastebėjau, kad ko gero, dažnai taip jaučiuosi.