*** Mūsų katytės ir katinėliai ***

Per gerai aš čia norėjau, tiesiogiai į atsakymą inklijuot nebent Šponkius ateitų ir paprotintų ką daryc lengviau, nes Postimage gali šūsnį foto kraut, o čia turi po vieną dėliot

Pozojam

Jau Belissimos letenų ilgumėėėėėėėėėėlissssss...
Labas pavasaris iš Vilniaus. Nu koks gėris tas vėsus oras, niekaip neatsidžiaugiu.

Ir aš džiaugiuosi vėju ir vėsuma. Užteko jau to karščio. ​ 

Kažkokius niekus merginos šnekat  

Kaip gali patikti vasarą 15 laipsnių   

Gal ir nesutiksit su manimi, bet, tikiuosi, tokia anomalija neilgam... nes ir taip likusią metų dalį tos temperatūros labiau nėra, negu yra    A, driežiukės?   

Mane apniukęs oras ir šaltis demoralizuoja... 

Daredi, keliant per postimage galima pasirinkti norimą dydį  ​ 

Kas ten ant šilumos bamba?Į dvikovą iškviesti,ar kaip Jau ne gyvenimas,kai reikia jungtis mašininį šildymą.Sutinku,lietaus labai reikia.Tegul palyja,palyja ir gana,tegul būna šilta.O dar ir vėjas baisulinis laužo ir varto viską. 

Sveikos, merginos! 

O aš jaučiuosi jau pailsėjusi. Kelionė rami, be įtampos, tempą reguliuojamės patys. Po trijų dienų poilsio prie Latvijos jūros va taip:

patraukėme į Gaujos nacionalinį parką. Kelioms naktims apsistojome šalia Siguldos esančiame elnių veisimu užsiimančiame milžiniškame n hektarų bio ūkyje. Elnius parduoda veisimui kitiems ūkiams gyvus ir labai gero genomo,- taip mums aiškina šeimininkai latvė ir graikas - nerealaus malonumo žmonės. O ir negali būti kitaip, kai žmonės myli gyvūnus. Geriame kavą ir stebime tolumoje ramiai besiganančius grakščius siluetus. Šeimininkai pasiūlo imti kibirėlį avižų ir pabandyti pasivaikščiojant per aptvarus pakviesti pasivaišinti avižomis elnius. Graikas juokiasi, kad elniai - kaip katinai - tikrai ne visi atbėgs pasisveikinti. Vienas kitas iš minios gal ir ateis, jei mums pasiseks. Vis tik laukinis gyvūnas su stipriu ( ir, ko gero, teisingu) nepasitikėjimu žmonėmis. Einame kilometrą palei tvorą su avižų kibirėliu. Elniai iš tolo nepatikliai žvelgia, dauguma pabėga kiek toliau. Ir pagaliau švelniomis lūpomis ir aksominėmis akimis kiek nepatikliai žvelgia į mane latviški "briedžiai":

Gaujos nacionalinis parkas su labai gražiai sutvarkytais pasivaikščiojimo gamtos takais. Trasos įvairių ilgių ir sudėtingumo lygių. Pasirenkame vidutines ir mėgaujamės vaizdais. Parko 3 miesteliai - Sigulda, Lygatne ir Cėsis - su viduramžių pilimis ir įvairiomis siūlomomis aktyviomis pramogomis. Rapolas renka, kad dienos maršrutas būtų apie 20 km su maždaug 130 aukštų pakilimu. Nes aš, kaip silpnoji grandis, po kažkiek laiko tampymo  po miškus, kalnus ir pilis pradedu zysti. Tada sūnus man žada, kad kai praeisiu trasą, gausiu kavos ir taurę vyno. O buvo laikai, kai mes panašiai vaikams ledus žadėdavome. 

Aist, ačiū už ekskursiją  ​ 

Atsisveikiname su Sigulda nusileisdami vasaros bobslėjaus trasa su vėjeliu. Smagu. 

Ką gi, važiuojame iki Virtsu kelto, kuris mus perkelia į Muhu salą, iš kurios keliu pasiekiame Saaremą. Saremos sala mano vaizduotėje siejosi su vėju, lietumi ir uodais. Nieko panašaus. Oras mums pasitaikė visai neblogas ( saulė, apie 21 laipsnį), uodų nesutikom. Per dvi dienas apžiūrėjome visas Saremos lankytinas vietas. Panga uola:

Sorve švyturys:

Meteorito Kaali prieš maždaug 3500 metų išmušta duobė - "prūdelis":

Kuresares pilis:

Aplankėme olandiško stiliaus senovinius malūnus:

Radome ir smėlėtų, ir akmenuotų paplūdimių. Dauguma jų laukiniai ir visiškai be žmonių. Su vyru išsimaudėme nuogi. Gamta švenčia vasarą. Smulkios gėlės kvepia medumi ir dūzgia bitės. 

Apibendrinant Saaremą, sala nėra labai įspūdinga, tačiau verta įtraukti į didesnės kelionės maršrutą.

Atsisveikinome su sala ir šiandien atvykome į paskutinį mūsų kelionės tašką - Tartu.