*** Mūsų katytės ir katinėliai ***

Oi, Zundyte, sujuokinai

Žiūrėjau video, ten kur Editą šaukia, mama iš kito kambario man rėkia,eik prie skaipo, tave draugė kviečia  Jau patekčiau prie tokios jūros,  iš pliažo  tik traktoriumi nutemptų.

Šponkiau, temk šen +17.Pasiliksim sau, o Magnunai dinozaurą atiduosim.O ką,jei būna princai ant baltų žirgų ar motociklų, tai ko negali būti ant  dinozauro? O jeigu jei nereikia, sau pasiimsiu, pravers prie ūkio.

Nikita grožių grožis.

Vėtriuk,jau tavo berniukų gražumas Laikykis, praeis visos bėdos.

Gielux, laikyk stogą, būna.Tikėkim, kad tai laikina

Trolių - Mumių kompanija

Seniai matytas Kostukas

Lipom į kalną.  Šone liko paplūdimys,  kuriame plaukiojam su jėgos aitvarais 

Pažiūriu į Šponkiuko saulutę, atsileidžiu... Tada pažiūriu į mūsų kiemo saulutę, kur ledinis vėjas agroplėvelę nuo mano magnoliuko plėšia....   Brrr...  

Laba diena, mielosios. Pagaliau pareinu į namus. Dėkui die, sausis baigėsi, kartu nusnešdamas, tikiuosi, ir mano trumpalaikę emigraciją į netolimąjį užusienį. Kad ir su gerokom pertraukom, bet jūsų gyvenimą "sekiau" . Dalyvavau džiaugsmuose, kai tik reikėdavo, tai vienuose iš Rygos svečių namų, nerakintam valytojos skalduky, apversdavau šluotas.( ir gerokai jaudinaus, kad vieną dien toji ponia nebeis valyt, nes įtikės, kad pastate vaidenasi). Žodžiu, su geriausiomis mintimis gyvenau šalia jūsų.

Taigi sveikatos sirguliuojantiems ( ir slaugantiems), o šiaip gražiaus kelio į pavasarį visoms.

Mergytės, žinau, kad dar ne visos norėtojos gavot savo užsakymus, bet džiūna jau beveik visos, tikrai nepamiršau ir nepersigalvojau. Tiesiog net 2 savaitėm buvo "užstrigus" vilna, o ir

Kadangi esu visiška Merfė, tai per tą laikotarpį kol nebuvau, prisikrėčiau visokių ( reikia pasakyt, tik man būdingų) istorijų.Jūs gi, tikriausiai, nepyksit, jei pasidalinsiu. Aš taip gražiai, gal po vieną dalį, kad neįkyrėt

 I -oji dalis.Merfė "emigruoja" arba "kaip dažnai subyra planai, nors viskas ėjosi gerai"...

Jau paskutinėmis gruodžio dienomis, mano aštrus šeštasis jausmas ėmė aktyviai įspėti apie kažkokius nenumatytus reikalus, kadangi šefas įtartinai pradėjo atvirai žavėtis mano protu, logika bei gabumais...

Aš realistė, tai gerai supratau, kad tas susižavėjimas tikrai nesusijęs su nevaldomu noru padidinti mano algą ar padaryti dar ką nors apčiuopamai smagaus. Taigi, šeštasis pojūtis buvo teisus ir buvo pranešta, kad kilniaširdiškai man bus patikėtas Rygoj formuojamo padalinio "įvedimas". Nius, ką, išvažiavau. Apie Rygą ir "braliukus", deja, labai šilto nieko pasakyt negaliu, ( nors, tiesą sakant, man teko nelaimė daugiau bendraut su rusiškąja latvių "dalimi"), požiūrio į darbą, imlumo naujovėms ir bendruoju požiūriu, pasijutau emigravus maždaug 15 metų į praeitį...Laimei Ryga netoli, tai bent porą kart per savaitę parlėkdavau ir nebuvo taip nyku. Parlėkdavau, nes mano banditas Gralis labai pyko dėl mano emigracijos ir pirmomis dienomis net valgyt nenorėjo. Laukė prie durų ir visaip kitaip protestavo. Paskui jau tik niokojo namus ir šiaip nebuvo labai geras "berniukas".

Po aktyvių poros savaičių darbo, Rygoje mane aplankė draugė. Ji nebuvus Rygoj, todėl nutarėm pasibastyt po senamiestį. Man visapusiškai skundžiantis, kad per tiek laiko aš jau karvę medin lipt būčiau išmokius, o "braliukai" niekaip nesusigaudo programos valdyme ir principuose, pardduotuvėlės lange pamačiau neįtikėtinai didelį moliūgą. Tokį didžiulį, kad net žiauna atvipo. Ei, sakau, žėk, kokis, palauk fotografuosiu. Išsitraukiau telefoną, jau ruošiaus spustelt gerąjį mygiuką, kai staiga už nugaros pasigirdo " izvinite požaluista". Aš, kaip mandagus žmogus atsisukau ir... ir.... čia turėčiau pasakyti ( labai prašau nevadinti manęs rasiste, tokia nesu), kad turiu labai keistą, net nemoku pasakyt, kas tai yra, ai, žodžiu turiu keistą baimę juodaodžiams. Na, žodžiu, nemalonu man, kai netikėtai toks žmogus prieina ( atsiprašau, tikrai, bet taip yra). Taigi atsisuku ir taip atšoku, kad ne tik aš, bet ir namo telefonas atsiduriam jaukioj baloj. Telefonas panyra, aš stoiškai lieku stovėti, tiesa per labai jau pagarbų atstumą nuo užkalbinusiojo... Kai susivaldo pirmasis įsiutis, galvoj ikyriai sukasi mintis  "kokio perkūno tamista kalbi rusiškai, jei esi toks toks, na toks blizgus, tamsus, žodžiu,- nerusiškas????". Užkalbinęs ponas nustemba dėl mano reakcijos ir galutinai pribaigia klausimu; " a vy davno v Taline?" ( mano draugė nustoja kikent ir ima "dusti", gelbėt jos užtvojant galvon, kol kas neturiu laiko). išvarvinu veizolus ir ramiai atsakau " niet, nedavo, ja poka v Ryge, do Talina eščio nedaiechala"... Piktai pažiūriu balon, kur iš nevilties pasiskandino mano samsungas. Dar pikčiau į ateivį. Dabar jau jis stovi varvindamas veizolus. "A gdie Talin????" užduoda klausimą, o man jau norisi jį įmerkt paskui telefoną. ( draugė, tuo tarpu nustoja dust ir atgavus kvėpavimą ima labai nekoketiškai, cypliu balsu žvygaut. Žvygaut negražiai taip protrūksmiai, žodžiu,- nemoteriškai). " gde gde, tam gde i byl. 300 kilometrov at siuda", labai piktai atsakau aš, ir išlipu iš balos. Įkyrėlis neatstoja, aplink žmonių nėr, o tai reiškai nėra kam jo perleist ir taip atsikratyt. " a mnie Talin nado" vėl sako žmogėnas. "nedaidioš" pareiškiu aš ir pasiėmus iš draugės rankų ilgą, stilingą lietsargį imu graibyt po balą, ieškodama skenduolio, kol kas dar tik vieno. "Iechat nado" priduriu. "Kuda?" manęs paklausia prielipa, o aš jau jaučiu, kad nenormatyvinė leksika kyla tarsi refliuksas... , nors suprantu, kad, jei tas ponas pilno proto, ( abejonių kelia visą laiką laime nušvitę balti zūbai") tai jam, tikriausiai padėt reikia. "Kuda, kuda,- v Talin, jesli nado", patikslinu.  Žmogėnas, baisingai nustebęs stebi mano makalavimąsi po balą stilinguoju lietsargiu ir, staiga, paklausia "a čto ty delaieš?"  " Rybačiu " atsakau, vos pagaudama refliuksą, kuris taikėsi pabaigt mano atsakymą. Ir,  laimei, kaip tik užčiuopiu savo samsungą...  "Telefon?" paklausia manęs žmogėnas. Beviltiškai įsiutus atsakau "  net, mikrovalnovka". Tuo metu mano draugė atsigauna iš nejautros ir užkalbina tamsųjį poną angliškai ( viešpatėliau, aš nesugalvojau to padaryt). Tuomet, supratę, kad jis nėra visisškas kvailys, o tiesiog per anksti išlipo iš autobuso, iškviečiam tam nelaimėliui taksą. Gero kelio nepalinkėjau. Pykau. Už telefoną pykau. Labai.

Gražios visoms dienos.Jūsų ir su Jumis Merfė.

NEDAIDIOŠ...

Merfe, skaitydama spygavau taip, kad vaikai sulėkė pažiūrėti, ar mamai viskas tvarkoj.

Aš matyt juodaodžių mačiau per daug, kad jie mane stebintų. Bet... Čia ne į temą paprisiminsiu, kaip Briusely, pradėjusi lauktis trečio, nuėjau į vietinę polikliniką ir gavau paskyrimą lankytis pas ginekologą. Maža to, kad jis buvo vyras - mažas, storas ir senas - jis buvo juodas. Ir aš su juo nesusikalbėjau, nes mūsų prancūzų kalba buvo netobula į skirtingas puses. Ir kažkodėl jis man kas kartą matuodavo spaudimą pasiguldęs ant "lėktuvo". Ir vis stebėjosi, kad spaudimas kažkoks per aukštas...

Po poros vizitų pakeičiau ir polikliniką, ir gydytoją.

Lapyna, :oh:va čia tai košmaras, ginekologas.... Ir dar net tiek laiko  sugebėjai jam spaudimą rodyt??? Sakyk, ką nori, bet tu stačiai "Gedimino vyrė"  Ne, nu nieko nebūtų... anas mano spaudimo ne tik kad taip, bet ir normaliai mažai galimybių pamatuot turėtų...

Oi Merfe, žinau, kad žvengt iš svetimo nelaimės hmm... nepilietiška, na, bet... eik tu sau ... a vy davno v Taline