Sniego šuo 
na ir keli vaizdai:
Kadangi tik bandau perprasti muilinę, tai nemažai nekokių kadrų gavosi ypač kur judantys šunys.
Šponkiuk geri tie kadrai Jorės jei ką turi įmesk man nes veisėja vis prašo nuotraukų , o aš nieko neturiu 
Tik ją miegančią, nes kitaip be šansų ją kaip nors nufotkint
Sudėtingas reikalas ta mulinė. Kadangi veidrodinio neturiu, o muilinės su charakteriu, ypač fotografuojant gyvūnus ir vaikus + jautrumas šviesai, kadro pagavimas vėliau nei paspaudi mygtuką - tai pyškinu po 100 kadrų nonstopu ir atrenku kokius 2 iš 20... Gaunasi siurprizas - kaip fotografuojant su juostiniu - nežinai kokį kadrą pagausi. 
Nuotraukos šaunios. Ypač patiko su žaisliuku - mane visada žavi tokios radybos.
Kadangi veidrodinio neturiu, o muilinės su charakteriu, ypač fotografuojant gyvūnus ir vaikus + jautrumas šviesai, kadro pagavimas vėliau nei paspaudi mygtuką - tai pyškinu po 100 kadrų nonstopu ir atrenku kokius 2 iš 20... Gaunasi siurprizas - kaip fotografuojant su juostiniu - nežinai kokį kadrą pagausi. Nuotraukos šaunios. Ypač patiko su žaisliuku - mane visada žavi tokios radybos.
Sagyt, žinok Jorės nieko neturiu, nes jos tik užpakalį tematydavau
Milereta, jei maniškė muilinė turėtų normalų ieškiklį, o ne tik ekranėlį, būtų biški lengviau, nes labai jau nepatogu baksnoti, kokį objektą jam sekti. Bet kadangi tas fotikas buvo pirktas tokiom kelionėm, kur nesinori temptis veidrodinio, tai teks tokiu kelionėje ir išsiversti. Juolab peizažams jis visai neblogas variantas.
Va kaip dažniausiai aš matydavau Jorę :
Bet va Lapyna gal ką gero turi
Supratau Nu sunku su tais šmikiais malasi bėga Nes mano išvis tik tokios 
Zundytė kokia apvalaina pūkuotukė patapo.
Ką gi, jeigu nieks neprieštaraus, pasipasakosiu nebuvusioms. Atvažiavusios su Čija prie Pučkorių atodangos pamatėme jau ten laukiančią Sagytės puikiąją komandą - Sagytė su gražiaake dukra ir rudasis Mumis su mažąją sesute Jore. Pastaroji- guvi gyvenimu besidžiaugianti kotleto dydžio ilganosė zuikytė - priminė man, kaip besąlygiškai galima mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka. Netrukus atvyko ir kitas energija trykštantis fotoekipažas - Šponkiukas ir Lapyna su pačia pačiausia 4 mėnesių princese sterblėje. 
Tuomet prisijungė man labai gražiai atrodžiusi Erendira ( tik nesuprasite manęs kaip nors klaidingai 😉)- snaigės, švelniai tupiančios ant palaidų Erendiros plaukų tiesiog dvelkė romantika. Na, ir paskutinė ant raudono žirgo, t.y. Renault, atlėkė komunikabilioji Magnuna. Va tokia įvairiaspalvė kompanija patraukėme skardžiais, palei upę, laipteliais aukštyn - žemyn, nedideliais tiltais, piliakalnais. Pasičiauškėdamos, lydimos emocionalaus šunų vambrijimo, mažosios protarpinio paniurzgėjimo bei nuolatinio snyguriavimo. Nepaisant mano nusistebėjimo kelionės pradžioje, kad negi planuojame per 6 km trumpą žygį išalkti, turiu pripažinti, sustojus miške buvo išties gardu krimstelti ant snieguotų rąstų sudėtų užkandžių ar gurkštelėti šiltos arbatos iš termoso. Kelionės metu mane itin žavėjo Lapynos energetinis užtaisas. Dėkui, merginos, už galimybę pabūti kartu. Ir už pagautas fotoaparatais akimirkas, daromas nepaisant šalančių rankų. Išsiskyrus su jumis aplanko jausmas, kad dar pritrūkau laiko su kažkuria jūsų pakalbėt individualiai, nes tas laikas tik pyst! ir prabėga. Bet lieka gera emocija, kad norėsiu vėl kada susibėgt.
Grįžusi namo šilto dušo srove ištirpdžiau Čijos kailio sniego kamuolius ir su arbatos puodeliu rankose pasiėmiau skaityti knygą. Šyptelėjau perskaičiusi skirtuko užrašą, nes jis man patiko: 
Smagus jūsų pasivaikščiojimas labai stipriai, bet baltai pavydžiu.
O aš turėjau išsikuopt namus, nes penktadienį turi užgriūt svečių švest Lietuvos ir anūkės gimdienį bet nelauktai sulaukiau galvosopio, snargliabėgio ir gerklaskaudžio 
todėl reiks viska slept po kilimu
Aist, kaip gražiai ir šiltai viską aprašei! 
Gielux, vyk tuo neprašytus svečius lauk
