Restar, žinom, žinom, dreba kaip zuikiai po krūmu tos širdys net ir tiems, kurie visko žino
Galit bandyt ir kartu, kompanijos košėms valgyt bus
tik kažin ar tas pats gyd. paims, paprastai jie truputį pasiskirstę būna, kas daugiau su vaikais dirba, kas su dideliais žmonėm 
Šiaip vaikam, kaip ir suaugusiem baisiausia yra nežinia ir svetima aplinka. Tai aš labai pritariu Egloškei, kad reikia kalbėtis. Tik info pateikt dozuotai, pažįstant kiekvieną savo vaiką. Tada turi kažkiek laiko susitaikyt su mintim, paklausinėt, kažką aptart. Ir pasakot reikia, ne tik kad "gulsim ir operuos", bet smulkiau. Kad bus kateteris, kad miegos, kad sapnuos, kad prižiūrės sesutės, kad bus daugiau tokių vaikų, kad skaudės gerklę, bet duos vaistų ir pan. Žodžiu, kad bus kažkokie konkretūs veiksmai ir žmonės, kurių galima tikėtis. Nepamiršt ir dėl ko tai reikalinga paminėt ir kad būsi šalia, kiek tik galėsi.
Mes stengiamės savo vaikam viską pasakot apie medicinines procedūras. Ir apie skiepus visada pasakom, kad skaudės, kad bus gumbiukas, kad gaus pleistrą, susitariam dėl prizo kažkokio už drąsą. Pasakom, kad yra dalykų, kuriuos atlikti reikia, skiepai vienas jų, nes norim būti sveiki. Niekada nesakom, kad "tu tik nebijok", "nieko ten baisaus". Geriau paklausiam, kas jiem atrodo baisiausia. Tai pvz., berniukui baisios tos dvi tetos, nes viena labai garsiai kalba, o mergaitei baisu kad ranką pradurs ir bus skylė
va, ir pasirodo visai ne adatų jie bijo