Sveikos, grįžau(paršliaužiau) iš sodybos

Tvarkėm aplinką, pjovėm malkas, prilūžę pušų, medžių, šakų. Žiaurus vėjas buvo, bet saulė švietė, nešalta buvo. Jau kepėm šašlykus ir valgėm terasoj-tokia egzotika po pusmečio...
Apėjau savo sodą: avietės dar nerodo gyvybės ženklų, gervuogės lapojasi, juodieji serbentai pernai pavasarį iš piktumo buvo nupjauti su trimeriu, tai šįmet tokiais gražiais ūgliais atžėlusios ir visos žiedpumpuriais apsipylusios
Vyšnaites nuo stirnų apsaugojo kraujo miltelių tirpalas. Tik rudenį buvau gudresnė: sušlapinau vatos tamponėlį ir įkišau į vienkartinę stiklinę, pririšau prie vyšnaičių, tai nė viena net nepasmaguriauta

Dėdė pamatė, nustebo, sako, galvoju, kam tie stiklinių varpeliai čia pakabinti, ar nubaido kokius žvėriūkščius, ar ką. O, pasirodo, gudri išeitis nuo graužikų. Vien purkšti ant medelių nepakanka-lietus, sniegas su laiku nuplauna, o čia ir dabar kraujas užkrešėjęs buvo. Žodžiu, patiko tie varpeliai