Iš nuotraukų kiekio galima suprasti, kad man šitie laiptai labai patinka 
Šiek tiek istorijos: laiptų "veidas" - Čilėje gimęs menininkas Jorge Selarón, kuris sakė, jog šie laiptai - "mano duoklė Brazilijos žmonėms".
1990-aisiais Selarón'as ėmėsi tvarkyti laiptus, esančius šalia jo namų. Iš pradžių tai buvo tarsi žaidimas dėliojant žalių, geltonų ir mėlynų (Brazilijos vėliavos spalvų) plytelių fragmentus, tačiau greitai tai tapo tiesiog apsėdimu. Selarón'as - dailininkas, gyvenęs ir dirbęs daugiau nei 50-yje skirtingų šalių prieš įsikurdamas Rio - ėmė pardavinėti savo darbus, kad galėtų finansuoti laiptų projektą.
Laiptai tęsiasi nuo Joaquim Silva iki Pinto Martins (oficialiai vadinami Manuel Carneiro gatve) ir jungia Lapa bei Santa Teresa rajonus.
Laiptai skaičiuoja 215 pakopų ir tęsiasi 125 metrus. Jie yra padengti daugiau nei 2000 plytelių iš daugaiu nei 60-ies pasaulio valstybių. Vos baigęs vieną atkarpą Selarón'as imdavosi kitos, ir galiausiai tai tapo nuolat besiplečiančiu meno projektu. Selarón'as manė, kad darbas niekada nėra baigtas ir sakė, kad " ši beprotiška ir unikali svajonė baigsis tik mano mirties dieną".
Iš pradžių plytelės projektui buvo renkamos iš įvairiausių statybų vietų ir Rio gatvių šiukšlynų, bet vėlesniais metais didžioji dauguma plytelių buvo sudovanotos lankytojų iš įvairiausių pasaulio šalių. Apie 300 plytelių yra paties Selarón'o išpieštos besilaukiančios afrikietės atvaizdu, kurio jis niekana nekomantavo niekaip kitaip, kaip "tai tik asmeninė problema iš mano praeities".
Selarón'as buvo rastas negyvas ant savo paties dekoruotų laiptų 2013-ųjų sausio 10d. Jo kūnas buvo apdegęs.
Šalia laiptų prekiaujama įvairiausiais turistiniais niekučiais:
Įkišu nosį į kitoj gatvės pusėj esančią bažnyčią. Bažnyčios ir seminarijos Igreja de Nossa Senhora da Lapa dos Mercadores statyba prasidėjo 1751-aisiais. Architektas - Jose Fernandes Pinto Alpoim. 1810-aisiais bažnyčia buvo perduota į Karmeličių vienuolių rankas. Interjeras beveik išimtinai Karmeličių darbas.
Seminarija ir dalis bažnyčios buvo sunaikinti 1959-ųjų gaisro metu.
Dar pora kadrų einant į metro:
Parvažiuoju į viešbutį, įsikraustau į kambarį. Mano kambariokės daiktai jau čia, bet jos pačios nėra. Išsimaudau, persirengiu ir, kadangi iki grupės susitikimo gar daugiau nei valanda, einu pasivaikščioti prie vandenyno, į Copocabana paplūdimį, kuris yra vos už dviejų gatvių nuo viešbučio.
Einu sau pakrante ir galvoju, kad smėlis tai niekuo nėra geresnis, nei mūsų Palangos. Skirtumas tik tas, kad čia vietoj pušų auga palmės. Ir kad prekeiviai vietoj alaus siūlo atsigaivinti caipirinhomis.
Tarp kitko, šiek tiek apie caipirinha. Nors tokio kokteilio, koks yra dabar ( cukranendrių likeris cachaça maišytas su cikrumi ir laimo sultimis), yra pasakojama, kad pirmiausia tai buvo naminis vaistas nuo ispaniškojo gripo, gamintas iš laimo sulčių, medaus ir česnako. Ilgainiui česnaką pakeitė cachaça, o medų cukrus. O vėliau pridėtas ledas, numušantis karštį.
Dar vienas skirtumas nuo Baltijos kranto - jei mūsų pajūriu einant yra pakankamai aišku, kiek toli siekia bangos, tai Atlanto vandenyno bangos visiškai nenuspėjamos: jei viena vos aplaižys padus, tai kita gali ir iki liemens užliet (patyriau tai savo kailiu. Teko grįžus į viešbutį dar kartą persirengt. 
).
Susitinkam su grupe. Vyriškos lyties atstovus teturim du - kelionės vadovas ir vaikinas iš Australijjos. Be jo iš Australijos dar 6 žmonės - jo mergina, dvi poros draugių ir moteris, keliaujanti viena. Viena keliauja ir mano kambariokė. Ji iš kinė iš Kanados. Ir aš - vienintelė europietė.
Pažindinamės, sakom prisistatomąsias kalbas, išklausom instrukcijas bei kelionės planus ir keliaujam vakarieniuati ant Atlanto kranto.
Neatsimenu, kas čia buvo. Lyg iš vištiena...
Čia irgi kažkas per daug neįsimenančio.
Po sočios vakarienės keliaujam miegoti. Ryt anksti išvažiuojam.
cia vos ne Gaudi Barselonoj
Labai įtraukiantis reportažas 
Įdomu prisimint matytas vietas, o dar kiek naujų parodai 
Terezza, ar neradai Lietuvos plytelės? Aš vien dėl jos Selarono laiptus buvau įsitraukus aplankyt, nors kita vertus ir taip jie labai įdomūs.
Įdomu prisimint matytas vietas, o dar kiek naujų parodai Terezza, ar neradai Lietuvos plytelės? Aš vien dėl jos Selarono laiptus buvau įsitraukus aplankyt, nors kita vertus ir taip jie labai įdomūs.
Labai įtraukiantis reportažas
Įdomu prisimint matytas vietas, o dar kiek naujų parodai
Terezza, ar neradai Lietuvos plytelės? Aš vien dėl jos Selarono laiptus buvau įsitraukus aplankyt, nors kita vertus ir taip jie labai įdomūs.
Ačiū
Deja, plytelės neradau. 
IV-oji diena. Rio de Janeiro - Ilha Grande.
Pusryčaujam vešbuty. Pasirinkimas nerealus. Be visų įprastų kiaušinienių, mėsyčių ir sūrių bei sausų pusryčių su jogurtu dar daugyvė rūčių kepinių - bent 8 skirtingi pyragai, o dar kur visokiai sausainiai, brazilijoj labai populiarūs duonos kamuoliukai su sūriu, bandelės ir pyragaičiai. Vaisių gausa ypatinga. Jokių šansų viską išragauti net ir per savaitę pusryčiaujant kasdien.
Po pusryčių kraustomės į autobusą ir važiuojam į Pontal (mažas miestukas ant Atlanto kranto), o iš ten keltu 2h plaukiam į Ilha Grande (Didžiąją salą).
Atvykstam likus valandai iki kelto išplaukimo, todėl turim laiko pasižvalgyti po uostą. Apsiniaukę, bet kurią akimirką gali pratrūkti lyti.
O štai ir mūsų keltas:
