XIX-oji diena. Sucre.
Sucre - konstitucinė Bolivijos sostinė, 6-as pagal gyventojų skaičių miestas Bolivijoje, įsikūrės 2,810m virš jūros lygio šiaurės/centrinėje šalies dalyje. Toks aukštis lemia vėsų klimatą ištisus metus ir oras čia gerokai išretėjęs.
Sucre (tuomet vadintą Ciuidad de la Plata de la Nueva Toledo) 1538-ųjų lapkričio 30-ąją įkūrė Campo Redondo markizas Pedro Anzures. Tai labai ispaniškas, Andalūzijos pavyzdžiu suprojektuotas miestas, kuriame tebeveikia vienas seniausių pasaulio universitetų - 1624-aisiais Ispanijos Karaliaus Pilypo IV-ojo įkurtas Universidad Mayor, Real y Pontificia de San Francisco Xavier de Chuquisaca.
1839-ųjų liepos 12-ąją prezidentas Jose Miguel de Velasco paskelbė mistą Bolivijos sostine ir pavadino Sucre revoliucijos lyderio Antonio Jose de Sucre garbei.
1898-aisiais Bolivijos vyriausybė išsikėlė į La Paz, tačiau Sucre taip ir liko Bolivijos sostine, įsikūrusia Churuquella ir Sika Sika kalnų papėdėje, bei traukiančia gausius turistų būrius savo puikiai išsilaikiusiu senamiesčiu su 18-19a pastatais. Istorinis Sucre senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Sucre aptarnauja Alcantari oro uostas, įsikūrės už 30-ies km į pietus nuo miesto.
Niekur anksti ryte eiti nesuplanavau, todėl miegu ilgėliau. Pusryčiaujam viešbutyje. Po pusryčių dalis grupės išlekia važinėtis keturračiais, o aš su kambarioke traukiu tiesiog paslampinėt po miestą.
Vaizdas nuo viešbučio stogo:
Labai gražus viešbutis pasitaikė.
Sucre beveik neini tiesiai. Dažniausiai kyli aukštyn arba leidiesi žemyn.
Jau nuo vakar praktiškai visi grupės nariai geria vaistus aukščio ligos simptomams palengvinti. Negeriam tik dviese - aš ir gidė. Ji beveik vietinė, iš Cusco, Peru, tai jai neaktualu. O aš Keliaudama po Peru jokių ligos simptomų nejaučiau, tai nusprendžiau negerti bent jau iš anksto. Jei pasijusiu prasčiau, vaistų visada galėsiu nusipirkti.
Išretėjęs oras, žinoma, duoda apie save žinot - jaučiuosi kažkokia sulėtėjus, bet tai nėra aukščio liga, todėl nekreipiu į tai dėmesio.
Sucre katedra - Catedral Metropolitana. Svarbiausias giliai religingo miesto katalikiškas statinys.
Ji pradėta statyti 1552-ųjų birželio 27-ąją, o užbaigta tik po 260-ies metų, 1712-aisiais. Per statybos metus pradinė renesanso architektūra palaipsniui įgavo baroko ir metisų baroko (vietinė europietiškojo baroko adaptacija) bruožų. T.y. renesansinę centrinę navą supa vėlesnių laikų architektūriniai elementai, kaip kad barokinė varpinė, kurią puošia 12 apaštalų ir 4 Sucre šventųjų globėjų figūros bei vis dar veikiantis laikrodis, iš Londono atgabentas 1722-aisiais. Barokinės ir pagrindinės katedros durys, kurių rankenos pritvirtintos žymiai aukščiau, nei įprasta. Tai tam, kad jas galėtų atidaryti raiti lankytojai.
Apžiūrėję katedrą traukiam, kur akys veda, kur kojos neša. Iki popietinių planų turim daug gražaus laiko, tai tiesiog maklinėjam aplink.
P.s. Būtent Pietų Amerikoj užsikėčiau meile pelargonijoms. Mano terasoj jos žydi jau gerus penkis metus praktiškai non stop.
