Kokia unikali eglutė 
Susitinkam vienintelę mūsų grupės porą ir lendam į kažkokią vietinę viščiukinę papietauti. Pagrindinis patiekalas ten vienas - ant iešmo keptas viščiukas (pasiimam po pusę), renkamės tik garnyrą.
Po vičiuko reikia deserto. Tam lendam vėl į turgų ir keliaujam prie vaisiais nukrautų stalų, kur spaudžiamos sultys ir plakami vaisiniai kokteiliai. Aš nuo Peru laikų esu užsikabinus už apelsinų su braškėmis mikso. Įvaldom po 750ml ir sunkiai nešam pilnus pilvus lauk.
Pamažu traukiam turizmo agentūros link. Laikas karstytis į kalnus. Pakeliui dar keli kadrai:
O stogų gražumas... 
Pirmą kartą fotografuojant Pietų Amerikoj mane labai erzino tie visur kabantys laidai. Bet va per kiek laiko aš taip prie jų pripratau, kad jie man net žavūs atrodo. Ypatingo šarmo vaizdams suteikia.
Ateinam į išvykimo vietą.
Gaunam spec. batus.
Ankštoki, bet taip ir turi būti.
Sėdam į mašiniukus ir važiuojam į užmiestį.
Taip atrodo miestas išvažiavus iš istorinio centro:
Išlaipina mus kažkur miesto pakraštėly ir veda aukštyn į kalną:
Sucre liko kažkur po kojom...
O šita stati uola - mūsų iššūkis:
Segamės diržus ir šalmus, suveržiam batų raištelius. Vienu žodžiu ruošiamės.
Nė viena nesam to darę anksčiau, todėl pirmiausia stebim parodomąjį kopimą, o paskui jau bandom pačios.
Startuoju:
Viskas gerokai sudėtingiau, nei atrodė nuo suoliuko 
. Uolos nelygumai mažurėliai, kabintis tenka tik pirštų galais (tiek rankų, tiek kojų). Jei pavyksta rasti plyšį ketvirtadaliui pėdos įstatyt, tai labai pasiseka.
