Šiaip aš prisiekus mėsėdė, na bet viskas tikrai labai labai skanu. (Valgiau daržovių sriubą ir empanadą).
Šitą empanadą, įdarytą sūriu:
Porcijos didžiulės, tai, ko nesugebam suvalgyt, bandom iškišti kitiems. Bet ne dėl to, kad neskanu, o dėl to, kad nebetelpa 
Galiausiai paprašom dėžučių išsinešimui, supakuojam viską ir atiduodam vietiniams vaikams, sau pragyvenimui užsidirbantiems pardavinėjant kramtomą gumą.
XX-oji diena. Sucre.
Ryte, po pusryčių viešbutyje, trise važiuojam į Sucre kapines.
Mus sutinka aiškus užrašas virš kapinių vartų: Hodie Mihi Cras Tibi t.y. Šiandien Aš, Rytoj Tu. Hm. Išblaivina, sakyčiau.
Kapinės visiškai kitokios, nei man iki šiol yra tekę matyti (na, tik laidojimo rūsiuose taip, bet virš žemės tokio būdo nemačiau niekur daugiau) - tarsi sienoje padarytos nedidelės nišos, kur ilsisi mirusiųjų palaikai. Fasadinėje nišos dalyje sudėtos nuotraukos, gėlės ir daiktai, buvę brangūs išėjusiajam. Viskas uždengta stiklu arba metalo ažūru.
Laidojant šeimos dažniausiai išskiriamos. T.y. laidojama ten, kur yra laisva niša. Tik turtingeji yra pajėgūs pasistatyti atskiras laidojimo koplytėles. Tokiose koplytėlėse laidojami prezidentai, visuomenės elito atstovai.
Nišos nuomojamos ketveriems metams, su vienkartine galimybe pratęsti nišos nuomą dar trims metams. Vėlaiu palaikus mirusiųjų artimieji turi išgabenti palaidoti kur nors kitur. Jei mirusiojo šeima palaikų neatsiima, jie išimami iš nišos ir palaidojami bendrame kape. Nišos nuoma septyneriems metams kainuoja apie 10.000 dolerių.
