Gerą valandą praleidę kapinėse šokam į vietinį autobusą ir važiuojam į Glorieta pilį.
Va toks autobusas. Drys neuždaromos. Kelias nelygus, staigesniam posūky reikia stipriai laikytis, kad per tas atviras duris neišlėkt. Tiesiog linksmieji kalneliai 
Gidė mums sakė, kad ten visiškai netoli pėsčiomis - kokios 10-15 minučių ėjimo, bet kai išėję vietinių paklausėm, kurion pusėn mums traukti, jie parodė į atvažiavusį autobusą. Dar pas vairuotoją pasitikslinom. Jis sakė si si, El Castillo de La Glorieta.
Ok. Važiuojam. Ir važiuojam. Ir dar važiuojam. Jau ne tik priemiestis, bet ir užmiestis baigėsi. Lekiam kažkur kalnais, tik kryžkelėse kažkokiose sustojam, vietinai tai įlipa, tai išlipa. O mums sakė keliolika minučių pėsčiomis 
. Bandom vėl vairuotojo klaust, tas kinkuoja galva ir rodo pirmyn - mol ten ir važiuojam.
Po gerų 45 minučių pasiekiam tikslą - paskutinis sustojimas. Paskui grįžę išsiaiškinom, kad važiavom mes aplinkiniu keliu, o pėsčiųjų taku būtume nuėję žymiai greičiau.
Kita vertus, taip pasivažinėti jau savaime yra gera atrakcija.
Praeinam kažkokią militaristinių mokymų bazę. Įdomi teritorija, labai gražus tiltas per upeliūkštį, bet fotografuoti ten draudžiama. Tai turiu tik vieną vienintelį kadrą:
Taigi, Glorieta pilis (El Castillo de La Glorieta) - keistas, pasakiškas ir rožinis Bolivijos istorijos puslapis.
Glorieta Princas ir Princesė.
1850-aisiais Potosi gimęs Francisco Argandoña Čilėje studijavo mineralogiją, vėliau atvyko į Sucre ir čia įkūrė Huanchasa kalnakasybos kompaniją. 1874-aisiais jis vedė turtingos ispanų šeimos atžalą Doña Clotilde Urioste. Pora įsitraukė į labdaringą veiklą, įkūrė “Santa Clotilde” ir “San Francisco” našlaičių prieglaudas.
Dirbdamas Huanchasa, Francisco sukaupė 200,000 pesų vertės įmonės akcijų. Sidabro kasyba Potosi savo piką pasiekė apie 1880-uosius, o Huanchasa kalnakasybos kompanija buvo viena iš pagrindinių sidabro išgavėjų, iškasančių apie 50,000 tonų sidabro rūdos, kurios vertė rinkoje siekė 40 milijonų dolerių. Argandoña neišpasakytai praturtėjo ir įkūrė "Francisco Argandoña" banką, veikusį nuo 1892-ųjų iki 1919-ųjų.
Francisco buvo paskirtas Bolivijos Pasiuntiniu Palacio de la Moneda in Santiago de Chile, vėliau Nepaprastuoju Pasiuntiniu ir Įgaliotuoju Šventojo Sosto ir teismų Europoje atstovu. Siekiant įgyvendinti šią rolę ir atstovauti Romos, Sankt Peterburgo, Berlyno bei Madrido teismuose pora persikraustė į Paryžių.
Popiežius León VIII buvo taip sužavėtas poros labdaringa veikla, kad 1898-ųjų gruodžio 28-ąją Francisco ir Clotilde suteikė Princo ir Princesės titulus, taip sukurdamas Glorietos kunigaikštystę (principality of La Glorieta).
1910-ųjų rugpjūčio 27-ąją po neilgos ligos Francisco mirė. Princesė Clotilde 1932-aisiais grįžo į Sucre ir aktyviai dalyvavo Sucre ir jo apylinkų plėtroje. Clotilde prisidėjo tiesiant Sucre - Potosi geležinkelį, įkuriant veltinių skrybėlių gamyklą bei 3 Febrero teatrą.
Vienintelės Bolivijos kunigaikštystės gyvavimas besitęsęs 35-erius metus baigėsi 1933-aisiais mirus Clotilde, taip ir nesusilaukusiai vaikų.
Glorieta pilis
1893-aisiais prasidėjo La Glorieta Castillo statybos, kurios tęsėsi iki 1897-ųjų.
Eklektiškas, vos ne fantastinės konstrukcijos pastatas įrėmintas trimis bokštais: gotikinės koplyčios, Rusijos įkvėptas "Princo bokštas" ir aštuniakampis, Kinų pagodos stogu uždengtas Princesės bokštas. Stilių maišalynė apima visą pastatą - čia galima rasti tiek olandų Renesanso, tiek Bizantijos, tiek Itališkai architektūrai būdingų elementų. Visa tai kartu su rausva pastato spalva sukura tarsi pasakos atmosferą.
Šiuo metu pastato viduje beveik tuščia. Išlikę autentiški marmuriniai židiniai, gausiai dekoruotos ir angeliais (simbolizuojančiais našlaičius) išpieštos lubos ir vitražiniai langai su monogramomis.
