Taip, ir čia gyvena žmonės. Vyrai dirba šachtose, moterys, kurioms kalno viduriuose dirbti draudžiama, atlieka saugančiųjų funkciją.
Atrodo, kad įkalnė visiškai nereikšminga, bet eiti į viršų sunku. Labai jaučiasi, kad oras išretėjęs.
Tose kuprinėse nešamės po buteliuką vandens, po pora skardinių alaus ir po maišelį kokos lapų.
Aukštis - 4500m virš jūros lygio.
Įėjimas į kasyklas:
Pasitaisom šalmus, užsidegam ant jų pritaisytas lempas ir neriam:
Taigi, Cerro de Potosi arba Cerro Rico (Turtingas kalnas), taip vadinamas dėl ypatingai didelių (turbūt didžiausių pasaulyje) sidabro sankaupų, kurių kasimas pradėtas dar 16-ame šimtmetyje, ir skaičiuojama, kad iki šios dienos jo yra išgauta apie 60,000 tonų, o klodai dar toli gražu nėra išsekę.
Senais laikais sidabrą čia kasė ispanams vergaujantys vietiniai gyventojai, vėliau - vergai iš Afrikos. Dabar šiuos darbus gali dirbti praktiškai bet kas norintis. Šis darbas buvo ir yra pavojingas - tiek griūtys, tiek baisios darbo sąlygos dulkese ir šaltyje. Manoma, kad nuo 16-ojo amžiaus čia į kapus per anksti nukeliavo apie 8 milijonai kalnakasių. Vidutinis čia dirbančių vyrų amžius tesiekia vos 40 metų. Todėl nenuostabu, kad kalnas be Turtingojo turi dar ir kitą - Vyrus valgančio kalno vardą.
Patekus į vidų labai šalta. Dulkės lenda visur, kur tik įmanoma. Tamsa tiesiog pati akliniausia. Užgesinus prožektorius akys nė kiek neapsipranta.
Ant tunelio sienų labai fražiai žvilga sidabras. Deja, fotoaparatas tai perteikti atsisako.
Va, ryški sidabro gysla:
O čia - požemio velnias. Jam kalnakasiai aukoja aukas ir prašo pagalbos:
Paliekam ir mes jam kokos lapų, nupilam alaus.
Čia jau kitas požemiš velnias, velnių karalius, vardu Tio. Toks didelis organas jam reikalingas, kad galėtų apvaisinti Pacha Mama - Motiną Žemę.
Čia, Velnio Tio kompanijoj, kramtydama kokos lapus ir užgerdama juos alumi sutinku lietuviškus Naujuosius Metus. Tokioj kompanijoj ir tokioj vietoj švęsti man dar nėra tekę 
