TREČIA DIENA
Kitą rytą pažadina siaubingas garsas

Užsimiegojusi pagalvoju, kad važiuoja tankai

Na, kai šalyje tokia padėtis, tai gali netyčia ir tokios mintys užplūst

Nors Kapadokijoj tikrai ramu buvo. Žvilgt į laikrodį - 4:45

Priėjusi prie durų per užuolaidos kraštelį atsargiai žiūriu, kas vyksta lauke. Tai, ką pamatau, miegus išblaško akimirksniu

Lekiu tamsoj ieškot fotoaparato, tyliai išsmunku į terasą. Šalta, aš tik su naktinukais, bet nėra kada rengtis

Prieš akis lyg milžiniškos gėlės skleidžiasi oro balionai
Užsisakiusi viešbutį atsiliepimuose skaičiau, kad prie pat jo kyla balionai, bet kažkaip visai iš galvos išgaravo

Aišku, triukšmas tai konkretus, taip kiekvieną rytą jie mane ir žadino

Nors sūnus nieko negirdėjo nei vieną rytą
Kol balionus pripučia, baigia prašvist:

O aš baigiu sustirt, bet kol jie nepakils, aš nesitrauksiu nuo terasos nė už ką

Viens po kito ima kilti:

Prisijungia ir kitur pakilę:

Kiemas ištuštėja, aš jau kalatojuos, tad grįžtu į lovą. Pagulėjusi kelias minutes suprantu, kad užmigt man jau niekaip nepavyks. Reiktų kažkaip naudingai išnaudot laiką

Vakar nepavyko rasti Meilės slėnio, nusprendžiu, kad reikia eiti iki jo dabar. Dar vakare gūglinausi, aiškinausi, kaip į jį patekt. Šiandien bandysiu rasti jį iš kitos pusės

Sūnus saldžiai miega (o ką daugiau veikt po 5-ių ryto

), tyliai apsirengiu, įsimetu į kuprinę vandens ir išžygiuoju. Einu iki Gioremė ir vis grožiuosi balionais:

Iš miestelio pasuku Čavušino link. Kažkur už 2-3 kilometrų turėčiau pasiekti savo tikslą. O kažkas į viską žiūri iš viršaus:

Neramu, kad nepasikartotų vakarykštis scenarijus ir nelikčiau be Meilės slėnio

Bet ėjau ėjau ir priėjau

Mėnulis vis dar nenori trauktis:

Netrukus prieinu vietą, dėl kurios slėnis ir pavadintas Meilės vardu