KAPADOKIJA. Nuostabių žirgų šalis

Dėkui
Pasiklyst aš ir tarp trijų pušų sugebu Bet tuose slėniuose kitaip, kurį takiuką bepasirinksi, vis tiek pabaigą prieisi Iš abiejų pusių uolos būna, nuklyst kur nors neįmanoma

Tęsiu
Pusryčiaudama rezgu dienos planą. Neapsisprendžiu, ar noriu į Devrent slėnį, ar reiktų šturmuot Raudonąjį ir Rožinį slėnius Širdis tai link Devrent linksta, bet niekaip tuose neaiškiuose žemėlapiuose nesusigaudau, kur jis yra ir kaip iki jo nusigaut Bus man namų darbų neruošt Raudonasis ir Rožinis tai palyginus netoli, lyg ir prie Čavušino prasideda. Taigi, nusprendžiu, kad pradžioj važiuojam į Čavušiną, o ten jau bus matyt, kur žiaurus likimas mus nublokš
Čavušinas netoli, tik apie 4 km nuo Gioremė, bet kadangi aš ne viena, su sūnum, tai važiuojam mikriuku Išlipdama duodu vairuotojui 5 liras, stoviu, laukiu grąžos. Iš Učhisar parvažiuot į Gioremė 2 liras kainuoja, čia atstumas toks pat, tai dar priklauso man 1 lira Žiūriu, nieko vairuotojas man nesiruošia duot, lipu susinervinusi lauk. Galvoju, koks naglas vairuotojas
Išlipę einam link Čavušino bažnyčios, prieinam keramikos dirbtuvę:


Netoli ir bažnyčia:


Lipam į viršų, perkam bilietus (8 liros žmogui). Paklausiam pardavėjo, ar toli nuo čia Devrent slėnis. Sako, prieikit prie manęs, kai bažnyčią apžiūrėsit, papasakosiu. OK Pasidairom po apylinkes iš aukščiau:


Ir metaliniais laiptais lipam į bažnyčią:


Gerai, kad iš išorės irgi truputį piešinių yra, nes viduj tai sėdi dėdė ir neleidžia fotografuot Gražūs piešiniai, bet jums neparodysiu Išeinam iš tos patalpos ir lipam į kitą:


Ten jau jokių freskų, tai fotografuot galima. Bet nelabai yra ką Pasižvalgom per "langus":




Iššniukštinėję visus užkaborius einam prie kasos, kad pagaliau paaiškintų, kur gi tas Devrent slėnis. Nenudžiugina Sako, kad iki slėnio kokie 10 km (nors po to google maps pažiūrėjau, tai virš 6 ). Aš tai išprotėjusi, aš ir tiek nueičiau Bet sūnus tuomet manęs visam gyvenimui išsižadėtų, tad liūdna širdimi pasiūlau pasivaikščioti kur nors aplink Platoku keliu patraukiam, kur akys veda. Aplink - vynuogynai:


Ir aišku - visokių formų uolos:

Prieinam sodus. Jau ir nepamenu, kokie ten medžiai buvo. Vaisių tai nesimatė nei ant vieno


Neįdomu keliu eit, sukam per sodus arčiau uolų:


Vaikštinėjam kažkur Užsiropščiam aukščiau, kad toliau matytumėm:




O mano galvoj naujas planas gimsta. Besidairydama per bažnyčios "langus" užmačiau kitoj gatvės pusėj vieną vienintelį taksi, tikiuosi, kai grįšim jis dar bus, jei nekainuos karvės, važiuosim į Devrent Aišku, sūnus planui nepasirašo Vaikščiot jis nelabai mėgsta, o ir karšta žiauriai, tad nusprendžiu paleisti jį "namo", o iki Devrent viena dumt Grįžtam abu į Čavušiną, sužinau, kad taksi kainuos 20 lirų. Man tinka Įduodu savo atžalai kelias liras, susitariam, kad grįžęs į kambarį pamajakins. Man ramiau bus Lipu į taksi, sūnus nueina į stotelę laukt mikriuko.
Neužtrukę ir 10 minučių pasiekiame Devrent slėnį. Susimoku, išlipu iš automobilio, ans nuvažiuoja, o aš tuomet apsidairau ir matau, kad stotelės aplink, kiek akys užmato, nėra. Automobilių stovėjimo aikštelė, keli suvenyrų kioskai ir viskas. Kažin, kaip man reiks atgal grįžt Bet, kaip sakoma, kai susidursim su bėda, tada ją ir spręsim, o dabar einu pasivaikščiot po slėnį Garsusis kupranugaris iš toli šviečia:


Pasileidžiu šmirinėti tarp uolų, bandydama įžvelgti jose kokias nors būtybes. Devrent slėnis skiriasi nuo kitų, iki šiol matytų, jame vien tik uolos, žalumos beveik nėra, vienas kitas krūmelis:




Laipioju kaip kalnų ožka, kartais ir rizikuodama nusisukt sprandą Bet taip norisi kuo daugiau pamatyt Tarkim, kad čia grybas:



Vaikštau, grožiuosi, bet jaučiuosi kiek nusivylusi. Ar mano fantazija per skurdi, ar kitų per laki, bet neįžiūriu aš tose uolose jokių gyvių Apart nelemto kupranugario, kurio tik aklas nepamatytų


Karšta žiauriai, saulė tiesiai virš galvos, uolos nesuteikia jokio pavėsio, jaučiu, kad jau dega rankos Aišku, kremo nuo saulės kuprinėj turiu, bet pamiršau juo pasitept Tepuosi, nors jaučiu, kad jau per vėlai, skauda Pašliaužioju dar

Pagaliau ant vienos uolos įžiūriu aviną, net linksmiau pasidaro


Bet daugiau nieko taip ir nerandu Slėnis didelis, aš apeinu tik nedidelę jo dalelę. Per karšta, kad leisčiausi į tolimesnį žygį






Prisivaikščiojusi iki soties ir kaip reikalas nudegusi rankas, išgėrusi visą vandenį, kuris jau buvo virtęs arbata, nusprendžiu, kad man jau gana Einu iki suvenyrų kioskelių ir pavargusi sėduos vieno jų pavėsyje. Nežinau, ką daryt Prieina vienas iš pardavėjų, pasako, kad taksi čia nėra. Matau ir pati Pasisiūlo pavėžėti. Jis puikiai žino, kad visos kortos jo rankose, tad kainą pasako nekuklią Dvejoju, bet ar turiu iš ko rinktis, pati tikrai nepareisiu tokio kelio. Važiuojam
Paprašau, kad sustotų visai netoli viešbučio, nes užmatau atrakciją Sumoku diedeliui dvigubai daugiau nei taksistui ir lipu iš automobilio. O pati einu pasigrožėti medžiais


Norų medis:




O šitas tai labai keistas Iš toli atrodė, kad medžiaginėmis juostelėmis aprišinėtas, bet pasirodo maišeliais


Yra čia ir tokių čiūdų:

Visai šalia ir mūsų viešbutis, matau jo terasą. Ir įėjimą į savo urvą matyčiau, jei krūmai neužstotų


Pareinu į kambarį, verčiu savo tinginuką iš lovos, laikas susimedžiot kažką pietums Kavinukių miestelyje daug, pasirenkam vieną ir laukiam savo maisto. Belaukiant galima grožėtis vaizdais:


Įdomu, ar vietiniai mato tą grožį, ar jiems tai tokia kasdienybė, kad nieko nepastebi Aš, kol ten buvom, niekaip negalėjau atsigrožėt
Atnešą maistą Aš valgau giozlemė, sūnus labai jau turkišką patiekalą


O po pietų - turkiška kava su mažyčiu lukumo gabalėliu


Po pietų porai valandų jau ir aš nurimstu Tiek laiko saulėje prabuvus visai nieko pagulėti vėsiame urve Bet kai besileidžianti saulė auksu nužeria priešais esančius fėjų kaminus, neištveriu Reikia eit Siūlau sūnui pasivaikščioti iki artimiausių uolų. Aišku, atsisako Na, trumpam viena nulėksiu. Tik iki artimiausių


Apačioje - viešbutis:


Truputį pasivaikštau. Randu ir čia freskų ir mokėt niekam nereikia


Apačioje plyti kažkoks slėnis. Nežinau jo pavadinimo, pavadinu jį Auksiniu


Galvoju, gal pabandyt ten užlipt, bet slidu, nerizikuoju


Gyventa ir čia žmonių:

Po truputį nutolstu nuo tų "artimiausių uolų"




Tolumoje - Raudonojo slėnio uolos:


Galvoj vėl gimsta planas - chuliganas Reikia prieit kuo arčiau Raudonojo slėnio, saulei leidžiantis atsiskleidžia jo spalvų grožis Taigi, leidžiuos žemyn ir Auksiniu slėniu einu tolyn Nerami dūšia
Jis tikrai labai auksinis


Beeinančią aplenkia princai ant žirgų


Jie greitai išnyksta tolumoje, aš vėl viena tyloje ir ramybėje džiaugiuosi pasakišku kraštovaizdžiu




Ir čia randu daržų, auga moliūgai, į saulę stiebiasi saulėgrąžos:


Einu toliau. Jei kas žingsnį nestočiau fotografuot, judėčiau daug greičiau, bet nesigauna taip Tolumoje matau Učhisar pilį:


Daugiaaukštis


Papildyta:
Ir dar vienas:


O šis jau visai rimtas statinys


Artėju prie tikslo Bet ir saulė vis greičiau žemyn ritasi


Tolumoje matau apžvalgos aikštelę, ant kurios nemažai žmonių, bet suprantu, kad nespėsiu iki jos nueit iki saulė nusileis, tai ropščiuos kuo aukščiau ten, kur esu. Raudonasis slėnis beveik ranka pasiekiamas, Bet čia Kapadokija, apgaulinga, čia tiesiai nenueisi


Saulės tuoj nebeliks:


Kažkur iš ten atėjau:


Iki apžvalgos aikštelės visi sulėkę su keturračiais, mačiau agentūros siūlo tokią atrakciją:


O aš vis negaliu atitraukt akių nuo Raudonojo slėnio uolų


Protingas žmogus tai pagalvotų, kad metas namų link judėt, kol dar nesutemo, bet aš ne tokia Suprantu, kad slėniu tamsoj atgal nepareisiu, bet jei teisingai susigaudžiau - kelias, kurį užmačiau pasilipusi aukščiau, veda tiesiai iki viešbučio, tad juo ir pareisiu. Jei ne - eisiu iki Gioremė, o nuo ten jau viskas aišku
Leidžiuos žemyn nuo asmeninės apžvalgos aikštelės ir einu į tą, kur dar neseniai buvo daug žmonių, bet dabar belikęs vienas kitas. Kai užlipu viršun ir paskutinės gyvos dvasios išvažiuoja, vėl lieku viena Temsta

"Prisitraukiu" Raudonąjį slėnį arčiau:


Internete matytose nuotraukose skirtingos uolienų spalvos daug smarkiau išryškėja, bet pavyksta ir man pagaut šiokį tokį kontrastą:


Ramu, tylu, užsibūnu iki sutemsta Ir Gioreme, ir Učhisare viena po kitos žiebiasi vis daugiau švieselių:


Rytoj keltis teks dar anksčiau nei šiandien, tad priverčiu savo kojas sukti viešbučio link. Nesuklystu, kaip ir maniau tuo keliu pareinu tiesiai iki laikinųjų namų. Išėjusi "iki artimiausių fėjų kaminų" tokioj va aklinoj tamsoj grįžtu į viešbutį:

Jei kada kviesiu ką iš jūsų trumpam pasivaikščioti, gerai pagalvokit, prieš sutikdami

gražus tas raudonasis slėnis! gal kada nors...

PENKTA DIENA

Išaušta ankstyvas liepos 25-tos rytas. Diena, kurios su malonumu kasmet išvengčiau, bet kuri neišvengiamai ateina Gimtadienis Jau ko nemėgstu, to nemėgstu, todėl norėdama pasilengvint savo kančias tuo metu keliauju O šįkart įteikiu sau labai jau prObangią dovaną - skrydį oro balionu
Taigi, žadintuvas skamba 4:00, tyliai susiruošiu ir išeinu į tamsą laukti, kol manęs atvažiuos paimt. Jaučiuos baisiau nei prieš kokį svarbų egzaminą, nes... labai bijau Tik aš taip sugebu - labai bijau, bet ir labai noriu Atvažiuoja autobusiukas, drebančiomis rankomis užpildau kažkokią vairuotojo paduotą formą, važiuojam į Gioremė paimt mano būsimų baliono bendrakeleivių. Kol vairuotojas išlipęs pildo formas su jais, mano galvoje tikras minčių spiečius: „Ką aš čia darau? Reikia šokt iš autobusiuko ir bėgt kuo toliau“ Susivaldau, nepabėgu Važiuojam pusryčiauti. Sėdėjau, žvalgiausi į ramiai pusryčiaujančius turistus, kurie kartu laukė skrydžio ir niekaip nesupratau, kaip jie gali valgyti Visų pirma, anksti, antra – kaip jie gali būti ramūs? Aš vos įstengiau suvalgyti kelis vaisius ir išgerti puodelį kavos.
Pavalgom ir važiuojam už Čavušino į laukus, kuriame jau randame paruoštus balionus. Kaimynai jau pakilo:


Po kurio laiko, išklausę instruktažą, kaip elgtis, jei balionas krenta (drąsos neprideda toks instruktažas ), kylame ir mes. Mūsų komanda lieka apačioje:


Dar neaukštai:


Kuo aukščiau kylam, tuo gražesni vaizdai, tuo toliau matosi, o baimė kažkur išgaruoja


Skrendam virš Paşabağ slėnio:


Tuğrul, mūsų pilotas, klausia, ar pirmą kartą skrendam balionu. Taip, choru rėkiam visi. Ir aš, rimtu veidu sako Tuğrul Virš slėnio nuaidi mūsų juokas




Balionų nėra ypatingai daug, Turkija išgyvena ne pačius geriausius laikus


Aišku, vaizdai nuo to nė kiek neprastesni. Skrendam virš Čavušin, iš viršaus matau bažnyčią, kurioje buvom:


Pakylam pakankamai aukštai, ir aš, ir kiti dairomės ir aikčiojam

Pilotas tolumoje parodo mums vieną iš ugnikalnių, kuriam reiktų padėkoti už tokią Kapadokiją:


O po to parodo ir kylančią saulę


Kitoj pusėj matau Meilės slėnį, yra vilties, kad skrisim virš jo:


Skrendant pilotas aiškina, kad krypties jie negali pasirinkti, skrenda ten, kur balionas "nori" Gali tik sukinėt balioną aplink savo ašį ir kilt aukštyn - žemyn. Taigi, bus matyt, skrisim mes virš to slėnio, ar ne. O kol kas visai netoli - Raudonasis slėnis:


O kita mūsų kompanija jau netoli Meilės slėnio, pirmi pakilo, pirmi ten nuskrido


Mes makaluojamės ties Čavušin, tolumoje matosi ir Gioremė, ir Učhisar:


Šiaip labai gerai, kad pilotas sukioja balioną, nereikia pergyvent, kad kažko nepamatysi, nereikia per kitų galvas žiūrėt, o kas gi kitoj baliono pusėj


Laukų raštai:


Ką gi, mums nusišypso fortūna ir atsiduriame virš Meilės slėnio Tik prieš kelias dienas žygiavau tais takeliais, man nueinant iš savo daržo džiugiai mojo draugiškas senukas, šaukdamas güle güle


Pilotas rodo į apačioje iš uolų susidariusius širdies kontūrus ir sako, kad būtent dėl tos širdies Meilės slėnis pavadintas Meilės. Aš kukliai nutyliu, jog žinau kitą pavadinimo atsiradimo versiją Neabejoju, žino ir jis, tik lygiai taip pat kukliai nutyli

Tolumoje vis dar matosi ugnikalnis:


O mes skrendame virš Meilės slėnio. Visai neaukštai


Tuğrul klausia mūsų, ar žinom, kaip vadinasi balionas, kuriuo skrendam? Royal Balloon - sako kai kurie. Taip vadinasi firma, skraidinusi mus. Ne, sako Tuğrul - Titanikas. Ir rodo į artėjančią uolą Iš tiesų, gali pasijaust kaip Titanike, kuris tuoj tuoj rėšis į ledkalnį Bet piloto profesionalumas abejonių nekelia - prieš pat uolą mes gražiai pakylam viršun:


Ir vėl matom, kas vyksta aplink:


Tekanti saulė nudažo uolas geltonai:


Po truputį artėjam prie Učhisar:


Visas Gioremė kaip ant delno, už miestelio matau ir savo viešbutį:




Iš viršaus labai gerai matosi, kad Kapadokijoj tikrai ne visada pavyks nueiti tiesiai per laukus


Vėl nusileidžiam pakankamai žemai:

Grįžtam ir vėl virš Meilės slėnio:








Vienu metu nusileidžiam taip žemai, kad būtų galima išlipt iš baliono Pilotas tą ir pasiūlo, bet norinčių neatsirado




Uolos vėl visai šalia:


"išlindom" iš slėnio:


Ir vėl atgal


Ir aukštyn:


Kažkam pramoga jau baigėsi: