


Per visa diena tai vieninteliai mano sutikti gyvi padarai.

Kartais prieini tokia vieta kai reikia nusokti nuo kokiu 3 metru uolos, o is sonu lygios uolos. Laimei, patirties pakanka ivertinti grizimo galimybe. Nusoku. Paejus kokius 20 metru, dar vienas skardis, si karta kokiu 10 metru. Jei pries tai nebuciau ivertines kad galesiu atgal uzlipti tuos 3 metrus, tai atsidurciau tarsi spastuose kai is visu pusiu lygios uolos ir nebegali istrukt. Kadangi zmoniu nera gal net keli kilometrai aplink, tai gali but kad surastu tik tavo griaucius

Nejuciomis kyla noras kai kurias vietas fotografuoti bent tam, kad jei kas ras fotoaparata galetu bandyt atsekt kur as paskutini karta buvau



Galiausiai suprantu, kad galiu nebespet grizti iki sutemu, o nakties cia praleist tikrai nenoreciau, tai suku atgal. Visa laika tenka lipti i kalna. Sunku, gerkle perdziuvusi. To uzsistovejusio ir smirdincio vandens dar negeriu, vadinas dar nera taip blogai



Galiausiai griztu i viesbuti. Likus gal 200 metru sustoja automobilis, klausia ar man viskas gerai? Ka? Vel? Kodel nesiulo net "taksi"?

Zmonos pirmas klausimas "kodel tau is burnos bega kraujas?" Neturiu supratimo. Lyg ir nesusizeidziau, lyg ir neisikandau. Neturiu jegu apie tai net galvot, krintu i lova ir paprasau kad duotu vandens. Visa tai apie 17 val. vakaro. Iki ryto is lovos islipau tik 15 min., kad palisciau po dusu. Jei galeciau rinktis viska padaryciau taip pat, ko gero reiketu ta trasa net uzpatentuot
