Tęsinys: kur rasti vyrą, kai tau... O ką, jei...

Atrodo, lengvas tekstas, bet geras vis tik.

Kartais, po vakarienės su senais draugais sudėjusi į indaplovę taures, pagalvoju: eina sau, kaip mums visiems pasisekė. Dar neseniai jie buvo spuoguoti veršiukai, ką tik įstoję į universitetus. Gyveno nuomojamuose butuose po keturis, ėjo į barus per happy hour ir skrido į pirmąsias keliones, gavę bilietus už dešimt litų. Dabar viena iš draugių – vyriausia populiarios TV laidos redaktorė. Kita – reklamos prodiuserė, gavusi apdovanojimą Kanuose. Dar vienas dirba Harvardo universitete, o gyvena kažkur tarp Bostono, Vilniaus ir Kvala Lumpūro. Draugas iš mokyklos kažką daro su fondais – nelabai suprantu, ką tiksliai. „Nuo tų šimto tūkstančių mums liks tik pora procentų“, – sako ne girdamasis, o skųsdamasis.
Mes, dabartiniai Vilniaus trisdešimtmečiai, atrodo, turim daugiau nei kada nors galėjom pasvajoti. Guacamole, smoothie, carpaccio. Žiemos Tailande, vasaros – Tarifoj. Juokai, vogti iš Netflix serialų. Riedlentės, banglentės, balinti dantys. Kalbos, kas ko nespėjo pamatyti Kuboj. Manėme, kad pasiekti tokiems dalykams neužteks viso gyvenimo, o pakako dešimties metų. Tiesiog tuo pat metu, kai studijavom ir darėm karjerą, mūsų šalis ėjo į priekį, išplito internetas, atpigo skrydžiai. Tapome pirmąja karta, pakenčiamai mokančia angliškai, o kai kas dar moka italų, ispanų, prancūzų – priklausomai nuo to, kokioje šalyje buvo pagal Erasmus. Viskas gražiai nugula į CV, kurio prireikia nebent dalyvaujant valstybiniam konkurse.
Viskas labai gerai skamba. Tačiau neturiu nė vieno bendraamžio draugo, kuris iki galo jaustųsi laimingas. Kuris visiškai pasitikėtų savo jėgomis, neturėtų baimių, niekuo nesiskųstų ir neprisigalvotų problemų ten, kur jų gal net nėra. Kuriam būtų ramu.
Skrolini per portalus, žiūri socialinius tinklus ir stebi, ko neturi. Tu – prie kompo, kažkas – Havajuose. Tu šiandien valgei burgerį – kažkas parodė pilvo presą. Jaudiniesi, kad vėl atidėjai sporto klubą ir šitaip užsimiršti apie atidėtus vaikus. Devyniolikmetis užsidirbo milijoną ir dabar užsiima labdara. Tau pasidaro bloga. Ir niekad neapleidžia jausmas, kad kažko nepadarei. Ypač sekmadienio vakarą, kai, atrodo, turėtų būti ramu. Neramu, nors tu ką.
Tu, aišku, viską supranti. Žinai, kad niekas blogų momentų nekelia į instagramą, kad yra ir devyniolikmečių, kurie neuždirbo milijono, kad kažkur yra vaikų namai, ištrupėjusios gatvės, kad pasitaiko nusūdyti guacamole. Žinai, kad viskas atrinkta, kad žiniasklaidoje atsiranda tik išskirtiniai žmonės ar įvykiai. Bet vis tiek atrodo, kad kiti tave aplenkė, ir net nežinai, kurioj srity: vienu metu nori ir kebabo su visais padažais, ir tilpti į mokyklinį maudymuką; ir keliauti su kuprine po Portugaliją, ir susitaupyti pradiniam būsto įnašui. Kažkas sakė, kad reikia klausytis širdies, bet ta širdis vietomis nusišneka – pati nesupranta, ko nori. Jeigu darytum tai, ką ji liepia, reikėtų sukryžminti save su tarakonu ir išsilakstyti į skirtingas pasaulio puses.
Būdų, kaip užsidirbti visi jau plius minus rado. Dabar jie ieško būdų, kaip nusiraminti. Vieni meta valgyti ir gerti, prisiperka elektroninių laikrodžių ir jais matuoja miego gylį. Kiti – atvirkščiai: tampa geriausiais barmeno draugais ir išbando viską, kas gero mus pasiekia iš Pietų Amerikos. Arba visada keliauja. Iliuzijų pilnas mėnuo Brazilijoj šikant į kelnes, kad gal grįžęs nebeturėsi darbo. Savaitgalis Berlyne, po kurio nusileidi Vilniuje supuvusia galva. Žiemojimas Azijoje bandant pabėgti nuo realybės – tarytum pora mėnesių bungalow su baseinu ką nors iš esmės pakeistų. Vis tiek reikia grįžti. Ir vis tiek neramu. Vienas draugas atsargiai manęs paklausė, ar kelionės nėra overrated. Aišku, kad yra. Kiekvienoj šaly, kurioje yra paplūdimys ar kalnas, yra ir tūkstančiai nesusipratusių ieškotojų, laukiantys atsakymo, kur gauti ramybę. Niekas nebetiki dievais, bet kažkodėl vis tiek laukia nušvitimo, kuris neaišku, ar išvis yra. Šiaip tai daugiau žmonių jį rado atsisakę gliuteno negu išstudijavę Bibliją.
„Nesirūpink, nekreipk dėmesio, nesuk galvos“ – sako daug reklaminių šūkių, nes to mes labiausiai ir norime – nesukti galvos, nesijaudinti, negalvoti. Po užsimiršimo akimirkos dažniausiai ateina nerimas, kad viskas per gerai, kad būtų tiesa. Bet gal viskas ir yra gerai? Ir ko turbūt labiausiai gailėsimės po dar dešimties metų, tai tų sekmadienio vakarų, praleistų žiūrint į sieną, tikintis ten išvysti kažką, kas net neegzistuoja.
AKVILĖ KAVALIAUSKAITĖ. HIPSTERIŲ FRONTE NIEKO NAUJO

Hmmm...tai reiskia, kad jei gyvenimas tave parklupdys ant keliu, tai vargu ar atsitiesi

tai tu man siulai kas ryta, kai miegu su vyru ji musti nuo 4 val ryto? ir kam nuo to butu smagiau? bele pasikankintume abu? kaip sakoma ir dziaugsme ir varge, jei vargo nera tai nors susikurtumem ar ne?

O džyyyzis dar vienos paklodziu rasinetojos jau bus per daug...jau gausis pereboras.

Kazkada su exe daug upiu isplaukiojom. Plaukem paprastom pripuciamom. Ir neturejom tada auto, tai nuvaziuojam i rajono centra ir taksi paimam - nuveza kur reikia.
Keliaudavom tik dviese.
Pirmas marsrutas buvo is Utenio ezero, per Ignalinos ezerus iki Vilniaus. Dabar jau viena upe uzdrausta, tai tektu pradet nuo Baluosho. Ten upelemis per nacionalini parka tikrai grazu.
Iki Vilniaus irgi galima neplaukti uztenka ii Zeimenio ezero.

Kitas marsrutas buvo nuo Duksto iki Antalieptes mariu. Sitie geriausi. Dar teko Merkiu, Kauno mariomis, tokia sraunia Karpatu upe ir t.t.

Buvo labai rimtų dalykų/krizių, kurios privertė pajudėti kažkuriomis kryptimis. Turbūt nesu labai stiprus žmogus, aha, bet metai ir patirtys visus mus grūdina

nemanai,kad cia tavo fantazijos vaisius, gi ci amatai tik zodzius, tona, prasme susikuri pati
nesidalinu vien savo nuomone, paskutine diskusija buvo kai dalinausi vedine ismintim, ir taip man ji atrodo teisinga, o tu ka rasai, tu nesijauti teisi tame?

Viespatie Dieve, nu kiek tu su juo miegotum ' dvi tris naktis per menesi? Numirtum?

As suprantu, kad tau tai nesuprantama, nes tu esi frigidiska moteris ir vyru tau nereikia. Galiu šikna žemę rėžti aiskindama tau, kad taip nesielgiama su mylimu vyru, bet ar tu isvis supranti kas tai yra meile vyrui?

Naa cia galim pasivarzyti. Jau mokykla baigiant, man i charakteristika norejo irasyti "profesionalus tinginys".
Cia manau kazkoks jau laipsnis ar titulas.

Tiesa... megstu kopti i kalnus. Be tik ten kur galima su automobiliu uzvaziuot ar uzkelia keltuvai.

Fainai!! Maršrutai.
Mano įspūdingiausias plaukimas-pavasarinė Dūkšta. Kas yra bandęs, supras. Tada Žvelsa per potvynį, Akmena Žemaitijoje pavasarį. Vokės gabaliukas prie Grigiškių.
Iš vasarinių-tingių: Verknė, Širvinta, Siesartis, Šventoji, Grūda. Kai ką jau užmiršau, aptingom
Mus kartais kažkas nuveždavo ir paimdavo ar mašiną palikdavom galutiniam taške, būta įvairių nuotykių..

O aaaaaaaaš tai megstu šezlonge guleti po palmemis, kai kiekvienoje rankoje po kokteilį

tai ir as toki apat neadekvati, nes as neitikejusi, as zinau kad tie dalykai egzistuoja


oi skeskit iliuzijose