Sunku suprasti vaikiną

Jus sumaisot 2 skirtingus dalykus, nora buti kartu ir gyvenamaja vieta. Tai atskiri dalykai.

Randu daug panasumu su mano ir MB istorija. Mes vienas kita pasirrinkom, bet pasitryniau as kelis men ir isvaziavau i Anglija. Tai gal pusantru metu gyvenom dviejose valstybese. Grizdavau menesiui, kas keli men, ji atskrrido karta - pakeliavom. Kol nebuvo stabilaus darbo - tai ji dirbo LT. Kai susiradau kazka peerspektyvaus, tai ji mete savo darba ir net gyvenama vieta prarado LT. Bet mes galejom gyvent kartu. Ir tai buvo geriausi musu pragyventi metai. Ji irgi namiseda, bet suprato, kad Lietuvoje nera ateities

Na, vienaip ar kitaip, vaikinas turi pats apsispręsti dėl manęs. Faktas, kad bendrauti per dar didesnį atstumą mum neišeis, aiškiai pasakė, kad jam taip neina. Tad, turi pats susivokti savyje, kaip labai jam manęs reikia, ar nereikia. Aš neatsakysiu šito už jį kolkas atrodo, kad linkęs viską baigti, bet galbūt nedrįsta visko baigti, kad nepadarytų klaidos ir paskui netektų gailėtis, jei visgi suprastų kažkada, kad negali manęs pamiršti ir nori būti kartu. Aišku, čia tik mano pamąstymai. Bet akivaizdu, kad vieno sprendimo iš visų kolkas jis pasirinkti negali. Tiesiog daviau suprasti, kad aš būčiau už išvažiavimą, nes man reikia tikslumo, jei mėtosi dėl manęs, vadinasi ne taip labai ir nori. Jei ne taip labai ir nori, tai lai renkasi tai, ko labiau nori ir yra labiau užtikrintas. Neveiks šitie santykiai, jei jis tvirtai nenorės jų kurti ir vystyti. Toks jausmas, kad jis nori ir nenori tuo pačiu metu. Galbūt gaila paleisti, bet kartu būti irgi nežino, ar nori. Man reikia tokio žmogaus, kuris žinotų, ko nori. O ne mėtytusi. Aš juk ir pati neturiu garantijos, kad viskas čia išeis. Bet žinau, ko noriu ir nebijau bandyti, atrodo, verta. Neišeis, tai neišeis. Bent jau žinosiu, kad pabandžiau ir nereikės po to mąstyti, o gal reikėjo jį pasirinkti... dabar būčiau buvusi laiminga...

Aplamai jis nesugeba myleti, pasirinkti zmogu. Visuomet buvo tokiu zmoniu, nes gyvenimas atskirai yra isbandymas ir tai zinoma nuo senu laiku.

Taigi jusu vaikinas neatlaiko primityviausiu isbandymu. Maziau klausykit jo skiedalu, kad jis ypatingas ir matai negali bendraut per atstuma.
Maza kas gyvenime gali nutikti ir jus busit isduota, kaip sakysim tai padare mano ex.

Nesugeba bendrauti per atstuma, reiskia, pas ji NIEKO NERA, o atstumas tiesiog tai atskleidzia

Jis nebandė pasakyti, kad čia yra kažkoks ypatingas ir neina jam. Tiesiog atvirai pasakė, kad pabandė, bet jam nesigauna. Reikia fizinio kontakto. Nu ir aš suprantu, neina, tai neina. Ne visiem patinka sėdėt prie tų ekranų prilipus. O per atstumą, tai bene pagrindinė priemonė bendrauti. Todėl, jam išvažiavus, to bendravimo išvis beveik neliks. Man sėdėti ir laukti jo, grįš - negrįš tai irgi ne variantas. Paleidžiu aš jį ir tiek. Kol neparodys, kad kažko rimtai nori ir pasiryžęs ieškoti kažkokios išeities, kaip tą bendravimą sukurti, tai tol niekur ir nenueisim. Tegu pamąsto dabar, mėnesis koks liko, jei jau važiuos. Aš tiesiog nebesuksiu dėl jo galvos ir susitaikiau jau su ta mintim, kad jį paleidžiu išvažiuoti ir viską baigiam o jau kaip nuspręs, tai pamatysiu su laiku.

Man atrodo, jeigu jis labai norėtų, tai nekiltų abejonių. Nesu 'pasikėlusi' ten kažkokia, bet manau, tikrai esu verta tokio, kuris dėl manęs nesimėtytų ir būtų apsisprendęs. Ne man jam sakyti kaip elgtis, turi nuspręsti pats. O man svaigti dėl to žmogaus, kuris net nežino pats ar reikia jam manęs, ar ne, tai neverta. Pataupysiu širdį kažkam, kas jos norės ir mokės pasiimti

Reiktų naujų patarimų. Siūlo dar bendrauti porą mėnesių iki jo išvažiavimo ir tada žiūrėti ar suartėjom dar labiau. Ką siūlot? Man atrodo truputį nesąžininga. Nežino pats ar nori, bet ir kitam neduoda. Aš galiu tik dar labiau prisisvaigti per tą laiką, o jam nieko gali nepasikeisti...Dabar minėjo, kad jam kažko trūksta, nejaučia to 'dzingt'. Manot, gali dar jis atsirasti? Aš kažkaip abejoju...

Aš tiesiog palinkėčiau jam sėkmės surasti tą "dzingt" ir pasakyčiau atia. Nepatiktų situacija "nei pakarta nei paleista", geriau jokio, nei toks. Bus tų vaikinų

Tą ir padariau

Atsisveikinau jau, viskas. Turbūt istorija čia ir baigiasi, nors negali žinoti, gal kažkada ir susitiksim dar, tik kitokiomis aplinkybėmis Ačiū visiems už pasisakymus, buvo verta čia parašyti