as kalbejau apie analini, bet kazkodel man persat mintis apie oralini 
.
O ka veiksi issiskyrus...? Pajamu nera, kito vyro, kuris priims ir islaikis-nera... grisi pas tevus ir vel viska is naujo pradesi...? pirmiausia reik uzsiemimo, bet kadangi niekaip negali "saves surasti" viena iseitis, pagimdyk viena, po poros metu kita vaikiuka ( bent pora tam, kad jiems butu geriau augti) ir kokiems 10-ciai metu atsoks klausimai kaip toliau gyventi. o tuomet ziurek ir "save atrasi".
P.s. vaikus gimdai ne kazkam, o sau, ir jei vyras geras, tvarkingas ir juo labiau nori vaiku, bet kokie klausimai atkrenta. iskart atsiras gausybe bendru temu, ir svarbiausia uzaugs geri vaikai
Oho, kiek vandens nutekėjo, kol manęs nebuvo...
Beskaitant kilo daug minčių, bet dėl laiko stygiaus tik keli esminiai punktai - kaip atsakas į dalyvių paklausimus, patarimus ir šiaip 
1. Negaliu pasakyti, kad savo vyro nemyliu. Jei galėčiau taip paprastai atsakyti į šį klausimą, seniai būčiau išsiskyrusi. Tiesą sakant, netgi žinau, kad jį tikrai myliu - kaip draugą, kaip žmogų. Mes daug kuo dalinamės, palaikome vienas kitą, man rūpi, kaip jam sekasi, aš kryžium krentu už jo sėkmę, per dienąbent kartą susiskambinam dėl visokių dalykų, dažnai pietaujam kartu... Todėl NIEKADA su jokiais pašaliniais žmonėmis nesu kalbėjusi apie savo abejones dėl santuokos. Kodėl? Nes per daug jį gerbiu, kad leisčiau kitiems jam už nugaros linguoti galvomis ir sakyti "va matai, kaip jam nepasisekė".
2. Apie seksą mes kalbamės, aš esu drąsi ir atvira šiuo klausimu (seksualinės fantazijos, kas patinka, kas nepatinka). Bet negaliu gi kasdien jo prievartauti mane glamonėti, jei jam neinasi iš širdies. Pasakau kartais, jis kurį laiką pabando ką nors daryti ir vėl pamiršta. Kaip ir apsikabinti pabando ir... pamiršta.
3. Aš nesu vyro išlaikoma žmona, pinigus moku ir gebu užsidirbti. Tik vyro finansai, priešaingai nei manieji, yra stabilūs ir didesni. Ar tai būtų lemiamas faktorius pasilikti, jei vyro TIKRAI nemylėčiau? Tikrai ne. Juolab, kad nesu jo lepinama, jis man žmonos algos nemoka. Visi mano asmeniai poreikiai - mano piniginės klausimas. Tačiau nepaneigsiu fakto, kad tas finansinio saugumo aspektas yra. Aš žinau, kad jei vieną mėnesį nepaeis su darbais, nereiks nervuotis dėl mokesčių ir paskolų.
4. Taip, prisiimu atsakomybę dėl to, jog vyrui nuo pat pradžių pakankamai atvirai nesakiau dėl savo dvejonių. Nors, tiesą sakant, santuokos ~antrais metais jam vis minėjau, kad yra abėjonių, nežinau, ar mes vienas kitam tinkam, ką jam jaučiu ir pan. Tada labai daug stengėmės ir... kažkaip viskas stabilizavosi. Netgi porą metų buvo ramu. Tuo metu kaip tik turėjau daug problemų asmeniniam gyvenime ir, tiesą sakant, nebuvo kada galvoti, myliu ar nemyliu. Tas mus labai suartino. Tie du metai buvo gražiausi mūsų santuokoje. Tikrai buvau įsikibus į jį labai stipriai, nes jaučiau, kad visa kita slysta iš po kojų.
5. Viena forumo dalyvė klausė, ar 2013 m. buvau pas psichologą, tai ne 2013 m. nebuvau, bet 2014 m. buvau. Tiesa, tada nenagrinėjau sanykių su vyru, gesinau kitus gaisrus, apie vyrą kažkaip net nevedėm kalbom, jis neatrodė tame kontekste svarbus. Dabar galvoju, kad gal reikėjo, gal būtų buvęs geresnis mano visų problemų paveikslas.
6. Dėl poros psichoterapijos jau galvoju kurį laiką. Be prieš tai ketinu pasitarti su psichoterapeutu, viena susidėlioti, o tada imtis vyro.
7. Nuo pat santykių pradžios turė jausmą, kad galiu būti be jo, tik nenoriu. Niekada nebuvo pojūčio, jog negaliu be jo gyventi (ir netgi manau, kad tas jausmas, kad negali gyventi be kito žmogaus yra liguistas, jo neieškau nei savo vyre, nei niekame kitame).
8. Taip, problema ne vyre. Problema manyje. Ir savikritiškai žiūrint man tikrai darosi baisu, kad aš galiu būti iš tų žmonių, kurie tiesiog iš viso nemoka būti iki galo laimingi su jokiu žmogumi.
Dar rašyčiau ir rašyčiau, bet laikas mamas sveikinti Gražaus sekmadienio!
Tik ar iš viso veršio neteks uodega?
