M.s, yra tokia lietuvių liaudies patarlė - nemesk kelio dėl takelio.Savo kailiu teko įsitikinti jos teisingumu.O šiaip, tai visada galima rinktis.
Tik ar iš viso veršio neteks uodega?
Jei tik turite ūpo, pasidalinkite savo patirtimi. Nuoširdžiai įdomu, gal rasčiau kokių atsakymų į savo dvejones 
Visiskai teisingai, bet keista, kad toki aspekta nagrinejat.
Viena dalyka, tai piktybiskai ignoruojat: atsakomybe.
Ar jums patinka zmones kurie su jumis santykius palaikytu tik tol kol jiems tai naudinga, malonu ar norisi. (Sakysim tokie paprastai yra sveiki darbiniai santykiai)
Manau tokios rusies partneriu tai galima prisirinkti visa traukini.
Ar jus noretumet zmogaus kuris jauciasi uz jus atsakingas, o ne gyvena tuo ko siandien ar rytoj nores nenores??? Kuris jums isipareigojes. Ir jam svarbu ne tik jo norai, bet gal net kzkiek svarbesni jusu? (Apie tokius kurie tik del kito gyvena - neturiu galvoje, nes tai kitas nesveikas krastutinumas) Atsakingu zmoniu reta...
Kaip jus manot, ar jusu vyras is tokiu? Koks zmogus jus norit buti?
Neprimetu jokios nuomones, bet manau tai naudinga sau issiaiskinti ir issiaiskinti su antra puse.
Jei jusu vyras irgi neatsakingas, tai nesunku paaprognozuot, kaip jis pasielgs analogisku atveju.
O jei atsakingas, tada...
Mano vyras atsakingas. Už save, ir už mane. Jis iš viso yra pareigos žmogus. Net jei manęs nemylėtų, manau, vis tiek būtų su manimi. Jo šeimoje meilė ar juolab kokie nors karštesni jausmai nėra vertinami. Karta iš kartos visi kūrė labai apskaičiuotas santuokas, kur visi buvo panašaus aukšto socialinio statuso, niekas nesiskyrė, nesipyko, jokių nesantuokinių vaikų, jokių nėštumu iki vestuvių... Žodžiu, dinastija teisingų žmonių. Vienas tolimesnis giminaitis yra išsikyręs, tai apie jį kalbama pašnibždomis kaip apie kokį raupsuotąjį. Iš viso ten dažniausiai naudojamas žodis "gėda" - "gėda, ką žmonės pagalvos", "gėda, kaip atrodys", "gėda blogai pasielgti". Tokia paranojiška gėdos baimė.
Pirmais mūsų draugystės metais, kai buvau dar jį įsimylėjus iki ausų, pastebėjau, kad jis ne taip stipriai manimi sužavėtas, tarsi per kažkokį atstumą, neįsitraukdamas per daug. Tas mane, žinoma, dar labiau traukė. Galvojau, kaip tai gali būti, kad santykiuose aš labiau įsimylėjus, kodėl jis čia dabar man po kojomis nekrenta, komplimentų neskaldo. Vėliau, jau praėjus daugiau metų, jis prisipažino, kad tuo metu jis vis svarstė, ar mums tikrai reikia toliau draugauti, nes mano charakteris jam pasirodė neidealus, na, neatitiko to tobulos merginos standarto, kurio jis siekia. Tas visiškai normalu ir, kaip dabar matome, netgi teisinga, jei racionaliai žiūri į poros suderinamumą, nori užbėgti prieš kylančias problemas. Bet tada, kai buvom jauni ir žali, kai norėjosi tik meilės vardan meilės, tas tiksliai nurodė, kad jam svarbu tęsti tą teisingo gyvenimo dinastiją. Tik, velnias, visgi neatsipyrė, įsimylėjo. Ir še tau, kad nori, neteisinga žmona gavosi
Ar aš atsakinga? Pagal jūsų apibrėžimą tokia vargiai esu. Bet stengiuosi...
Dėl vieno dalyko savo vyro niekada neapgaudinėjau - man nėra nieko svarbiau už kūrybą. Jei lieptų rinktis, jis ar kūryba, tą pačią minutę atsistočiau ir išeičiau kaip stoviu. Čia nėra kompromisų. Jam dėl to liūdna. Bet čia tas pats, kas liepti rinktis kairė ar dešinė koja.
Ir būtent čia slypi vienas nepaminėtas mūsų konfliktinis taškas. Aš nuo pat pradžių buvau savotiška darboholikė, dirbau vakarais, naktimis, savaitgaliais. Negalėjau kitaip, tiesiog toks tempas, toks vidinis poreikis. Tas irgi kirto per santykius. Aš visada pavargusi, visada mintyse kažkur kitur, visada nepatenkinta. O jam darbas - tai tiesiog darbas. Uždarė duris 18 val. ir pamiršo. Niekaip negalėjo suvokti, kaip galima nesustoti dirbus. Tada, vardan jo, pradėjau save stabdyti, savaitgaliais nedirbti, vakarus (kada esu produktyviausia) jam atiduoti.
Kas gavosi? Mano kolegos toliau spyrėsi pirmyn, o aš kažkaip vis labiau grimzdau į šeimyninį gyvenimą. Kol kiti nuveikia dukart tiek, aš vos vos vieną projektą padarau, nes juk reik atrėžti gabalą "normaliam gyvenimui". Plius jam mano parkės dėl darbo visada atrodė nenormalios (tas suprantama, nes prieš darbų pabaigimą nemiegodavau paromis, nevalgydavau, ištisai strese, blogoj nuotaikoj, nekalbi, jei pajudini, isterija, visiškai jokios buities...), jis vis griauždavo, kad čia taip neisgyvena, taip neturi būti ir pan., kad jis laukia kada tas baigsis, nes tai "nenormalu". Ką gi, kažkokiu būdu jis mane užgriaužė. O gal aš tiesiog pati pervargau ir palaipsniui pradėjau save stabdyti, jaučiau didelę kaltė, kad jam neleidžiu pajusti normalaus gyvenimo, šiaip pradėjau galvoti, kad taip, turbūt nenormalu taip aistringai žiūrėti į darbą... Dabar dirbu kur kas mažiau. Mano karjera, kuri prieš kelerius metus ėjo aukštyn, buvo daug perspektyvu, yra kažkur pakrašty, nebesu tokia visiems reikalinga. Vakarais nebedirbu beveik (o rytais nedirbu, nes nesidirba), tai dirbu max. kokias 2-3 val. per dieną. Pažįstamų ratas susitraukęs, nes aš tiesiog į daug užkulisinių dalykų neinu (ten vyras nedera, jam ten nepatinka), kur žmonės pažindinasi, mezga kontaktus, įsitraukia į naujus projektus. Žinoma, čia mano kaltė, kad nesugebu savęs persidėlioti pagal "normalų" ritmą. Ar kad nesu pakankamai egoistė, kad jį kankinčiau savo gyvenimo ritmu. Bet pasąmoningai yra kažkoks jo kaltinimas, kad jei ne jis, mano karjera visai kitaip susidėliotų, gyvenčiau produktyvesnį gyvenimą. Jis pats ne kartą yra pasakęs, kad kartais jaučiasi kaltas, kad mane stabdo, nes jaučia, kad mano prigimties žmogui vyro iš viso nereikia. O aš jam nemeluoju, vyras man antroj vietoj (bet koks vyras, neįsivaizduoju, kad kokį nors pastatyčiau į pirmąją vietą). Nors dabar gyvenu taip tarsi jis būtų pirmoj.
Iš čia ir randasi didelis ilgesys žmogaus, kuris suprastų, ką man reiškia kūryba. Kad nežiūrėtų į tai kaip į kokį nenormalų darbą, kur visi aplink nenormalus (jis taip mano kolegas ir vadina - nenormaliais), kad neskaičiuotų mano "juokingų" honorarų kaip nevertų net stengtis, kad nelauktų iš manęs palaimingos šypsenos 18 val. vakaro, bet suvoktų, kad tai mano gyvenimo dalis, mano pašaukimas ir mano aistra. Ir kad dėl jos būnu ir nelaiminga, ir susinervavusi, ir kartais nekalbi, ir kad tai vis dėlto NORMALU, nes aš ne mašina, negaliu staigiai atjungti išdirgintų savo jausmų ir minčių.
Tiesą sakant, dabar suvokiu, kad tai jis mane įtikino, kad nenormalu tiek nervuotis dėl darbo. Bet būtent tada, kai apstojau aktyviai dirbusi, pradėjau save saugoti emociškai, gailėti savo miego, aš pradėjau byrėti kaip žmogus, nykti akyse, savęs neatpažįstu veidrodyje, nebeturiu tos aistros gyvenimui. Prieš trejetą mėnesių net kažkada jam šaukiau, kad geriau nusižudysiu nei gyvensiu tvarkingą šeimos gyvenimą, kuris niekur manęs neveda, nieko man neduoda. Man išsprūdo netyčia, bet taip ir jaučiausi. Ir dažnai jaučiuosi. O jam tai buvo labai skaudūs žodžiai. Nes jis juk nedraudžia, nesako, nieko daryk. Bet sako, daryk, tik tvarklingai, nuo 8 iki 5, nuo pirmadienio iki penktadienio. Daryk, palikdama man vietos. Tik per tą vietą jam, rodos, nebėra vietos man.
Taip jau yra, jei nori kurti, turi būti egoistas. Nėra kitos išeities, nes jei žiūrėsi visų aplinkui ir dar norėsi būti labai laimingas, pozityvus, nešti tik gerą nuotaiką, vargiai, ar daug labai nuveiksi. Net meninkų porose labai dažnai tas, kuris labiau rūpinasi buitimi, turi silpnesnę karjerą, juk energijos viskam neužtenka. Tiesa, gal tas taip stipriai negalioja taikomajai dailei (juvelyrikai, keramikai, etc.), ten žmonės labiau atsipalaidavę, kitaip jų kūryba išeina. Aš ne iš tos operos, kad ką nors nuveikčiau, turiu tiesiogiai save išversti tris kartus, išgręžti ir iš naujo sudėlioti. Nepažvelgus į savo vidų, neatvėjus nervo, nieko nesigauna.
Štai ir yra pavyzdys, kaip atrodo, kai gyvena du žmonės iš labai skirtingų veiklų. Ir dabar galite mėtyti akmenimis, kokia aš nenormali, koks vargšas mano vyras ir kaip aš nenusipelniau jokio vyro. Nes juk vyrų nusipelnė tik tos "teisingos" moterys iš "tobulos moters" lankstinuko
Nu ir ka, kad buvot? Del eilinio smegenyse isivaizduojamo meiluzio? Del saves reikejo eit, visu pirmiausia santykiu su savo vyru.
Jūsų komentaras tik nurodo Jūsų ribotą pasaulį, absoliutų primityvumą. Jums atrodo, kad moters pasaulis gali suktis tik apie vyrus? Čia tik tas klausimas, dėl kurio galima eiti pas psichologą? Niekada dėl jokio "meilužio" niekur ėjau. Tik dėl kūrybos ėjau. Kai radosi nemiga nuo DARBO ir minčių APIE DARBĄ, tada ėjau, kai kaustė panika, kai pradėjau gyventi labiau vidinį pasaulį nei išorinį, tada ėjau. Kai taip susitapatinau su savo darbais, kad atrodė mirsiu, jei jie bus kritikuojami, jei man nepasiseks.
Ši tema apie mano santuoką, tad natūralu, kad labiau akcentuoju su ja susijusias problemas. Bet aš nesu kokia nors per dienas tik apie svetimus diedus svajojanti moteriškė. Patikėkit. Taip, esu aistringa, mano galvoje daug visokių dalykų sukasi, bet ašis visada yra kūryba. Tai yra esminė mano tapatybės dalis. Dėl jos labiausiai skauda. Ir būtent dėl kūrybos labiausiai mane ir patraukia kūrybiniai žmonės, su kuriais DIRBU. Mes dalinamės kūrybinėmis idėjomis, savo sielas išrengiam dirbdami, prieinam ypatingo dvasinio artumo ribą, kai atrodo susilieti metafiziniam lygmeny, kai atrodo, kad dešimt gyvenimų kartu praleidai, kai pažįsti tamsiausiausią sielos kertelę. Tai yra taip stipru, kad net jei to žmogaus nematei kokius tris metus, tu naktį susapnuoji jo dabartinio gyvenimo įvykius, jauti jo skausmą ir neviltį. O po kiek laiko sužinai, kad būtent taip ir įvyko, kaip sapnavai. Aš apie tokį ryšį kalbu. Ne apie barines nesąmones ir akių vartymą.
Šiaip stengiuosi būti visiems pagarbi, nes pati išstačiau savo gyvenimą Jūsų teismui, bet Jūs peržengėte mano tolerancijos ribą. Jei dar turite panašių nepagarbių pasisakymų, tiesiog apsisukite ir išeikite iš čia teršti kitą erdvę savo "auksine" morale. Jau savo poziciją išsakėte, ačiū.
O tai SM pokalbiai apie santuoka cia kas? Juk jus snekate su pasalinias zmonemis.
Taip, žinoma, šneku, dar savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, profesiją, vyro asmens kodą pasakau. Lygiai taip atvirai, kaip ir Jūs pati save pristatote.
Nes juk šiaip žmogaus galva kaip tuščia kaladė - ten nieko nėra, tik teisingo gyvenimo instrukcija, visi mąstom tik tai, ką teisinga mąstyti, mylim tik tuos, kuriuos teisinga mylėti, sako tik tai, ką teisinga sakyti, jaučiam tik tai, ką teisinga jausti, darom tik tai, ką teisinga daryti, dar gimdom teisingus vaikus, kuriuos ruošiam teisingai visuomenei. Ir mirštam teisingai po savo teisingo gyvenimo. O jei pas kurį kaladėje randasi kas nors papildoma, na koks paukštis įskrenda, akmenėlis įkrenta, tada tą kaladę su visu žmogumi reikia į pečių paleisti, nes jis pavojingai teršia teisingą gyvenimą, argi ne taip?
Mano diskusija su Jumis uždaryta. Gražaus teisingo gyvenimo!
Net meninkų porose labai dažnai tas, kuris labiau rūpinasi buitimi, turi silpnesnę karjerą, juk energijos viskam neužtenka. Tiesa, gal tas taip stipriai negalioja taikomajai dailei (juvelyrikai, keramikai, etc.), ten žmonės labiau atsipalaidavę, kitaip jų kūryba išeina. Aš ne iš tos operos, kad ką nors nuveikčiau, turiu tiesiogiai save išversti tris kartus, išgręžti ir iš naujo sudėlioti. Nepažvelgus į savo vidų, neatvėjus nervo, nieko nesigauna.
Štai ir yra pavyzdys, kaip atrodo, kai gyvena du žmonės iš labai skirtingų veiklų. Ir dabar galite mėtyti akmenimis, kokia aš nenormali, koks vargšas mano vyras ir kaip aš nenusipelniau jokio vyro. Nes juk vyrų nusipelnė tik tos "teisingos" moterys iš "tobulos moters" lankstinuko
Jus esate darboholike. Tokiu ritmu gali dirbti ir menininkas, ir programuotojas. Man cia labai daug to kelimosi “as menininke, jis - ne”. As esu visiska tiksliuke, bet perejau ir darboholizmo perioda ir esu linkusi i visokias savianalizes, beigi gilius pokalbius. Tai as menininke, gal? Jusu vyro manau zemas emocinis intelektas ir negano to uzaugo labai uzsispaudes, kad reikia taip gyventi, ne kitaip.
Jusu vyro manau zemas emocinis intelektas ir negano to uzaugo labai uzsispaudes, kad reikia taip gyventi, ne kitaip. </p>
