QUOTE(given444 @ 2019 02 07, 10:05)
Nezinau kaip kiti ziuri i gyevnima, as tai renkuosi gyvenime daryti,ka noriu ir kaip noriu, pasirinkau darba, pasirenku kas diena, ka man veikti, niekas man pistoleto iremes nevercia nieko daryti, noriu bendrauju su draugem, nenoriu nebendrauju.
Depresija liga kyla tada,kai zmogus atitolsta nuo Dievo, tikrai ne nuo to, kad kazkiek valandu nepabendravo gyvai su kitais zmonem.
Man net neina lyginti vaiku poreikiu ir suaugusiu, tiek bendravimo srityje, tiek veiklos. Bent pas mane jie visiskai skirtingi.
man tokie keisti tavo pergyvenimai ir nuomones apie tai, nes zmones tokie skirtingi, o tu bandai juos uzmauti ant vieno kurpalio. Man pilnai uztenka bendrauti tiek su aritimaisiais kiek bendrauju. Kai dar nebuvo interneto ir mobiliu as su mama ir sese bendravau netgi maziau ir MAN TIEK PILNAI UZTENKA, SUNKU PATIKETI?
Su draugem bendravau daugiau, kai dar neturejau vaiku, eidavom i kavines, naktinius klubus, restoranus, plepedavom ilgai, Vaikam gimus man TAS POREIKIS DINGO. Pirmus metus gimus vaikui as is vis NENOREJAU SU NIEKO BENDRAUTI, man taip buvo gera vienai su vaikeliu, dar vyras pareidavo po darbo siek tiek padedavo, pabendraudavom, Ateidavo kaimyne ale ,kad man nebutu liudna kartais, o as galvodavau, nu kada ji iseis, mane taip vargindavo. PO metu jau atsidrado poreikio pamazu daugiau pabendrauti ir su kitais, isvaziudavau su vaikiuku pas drauges, kurios irgi panasiu metu pasigimde. Pabudavom, paplepedavom, tiek ,kiek norejom. Paskui gime antras vaikutis, vel pasineriau i vaikus , zindymas nuolatinis, buitsi, man tai nuostabiausias periodas, tyla ramybe ir leliukas salia, budavo kelis menesius neisvaziuodavau is namu ir MAN BUVO GERA ir del ramybes ir del pabuvomo tokio. As pirmakart jauciu samoningam gyvenime toki ilga perioda galejau paparsciausiai buti namie su savim, ramybeje , nereikejo niekur keltis, eiti, nei mokykla, nei darba. MOKYMOSI BUTI MAMA, man tada pilnai uzteko. Su zinoma retais pabuvimais pas drauges, ar draugiu atvykimais pas mane. Paskui,kai vaikai paaugo jau iki darzelinio amziaus pradejom dazniau isvaziuoti, vykom i burelius, 2-3 k per savaite, ir pas drauges toliau apsilankydavau. Paskui, kai vaikai pradejo lankyti mokykla , o as dirbti to laiko sau is vis sumazejo, po darbo namie man patinka pabuti su savim, atsiplaiduoti, veikti ,ka as noriu, pasidarai valggyti, o paskui laikas man. Drauge cia yra viena nuostabi moteris irgi 2 vaiku mama, ji irgi dirba, tai susitinkam retai karta i menesi panasiai, BET AS IR NENORIU DAZNIAU.
Gyvo bendravimo man per akis. Net jei nebutu interneto as dazniaus su draugem nesusitikineciau, nejau tai taip sunku priimti?
Man patinka tikslingos gurpes ir tikslingi susitikimai, laika gaisti paplepejimams NEBEIDOMU. Kai dar gyvenau Lietuvoje, mes karta i menesi susirinkdavom pas tokia moteris atvaizuodavo zmogus skaityti paskaitu, pasibendraudavom idomiom dvasinem temom, va to tai truksta, nes cia bendraminciu labai mazai, zmoens arba religingi arba pavirsutiniski labai.
Cia rasau, nes darbo metu nieko kito daug nenuveiksiu, kai norisi pailsinti smegenis, ilendu i foruma ar fb ar twitteri ar dar kur, kartais net kina issijungiu

Niekaip negalima visu apibendrinti. Man butent idomu mano apmastytas temas rutulioti, apziureti is visu kampu, ypac domina vyro ir moters santykiai, apie tai daznai ir kalbam ci a,idomu kitu patirtys, jei tik eitu diskutuoti konstruktyviau butu dar idomiau, idomu butu dvasniai dlaykai, bet nelabai yra su kuo apie tai diskutuoti. Gal kitiem tai sunku suprasti, kodel kam as tai darau, bet juk nebutina?
Darbas yra priverstine realybe, nes pragyventi reikia,bet renkames,kas mums idomiau. O ka daryti, kaip nedirbti ir laika leisti su mylimais zmonem visa para?
Nezinau kaip tau, bet man seima yra pirmoje vietoje, ne draugai , todel visa energija skiriama seimai. Ir laikas paroje turi 24 val, is kuriu bent 6-8 reikia pamiegoti, 8 darbe, dar kelios iseina namie maisto ruosimas, tavrkymasis, tai si kur to laiko paaimti?
tu lygini sm ir drauges, kas man visiskai nesuprantama, nu niekaip. Man tai nei nepanasu. Kaip galima lyginti is vis? diskusija ir draugyste?

Cia kaip lyginti darba parduotuveje ir apsipirkinejima...
Kad keistusi soc rysiai turi keistis gyvenamoi aplinka, zmones turetu maziau dirbti, gyventi bendruomenese, tai ne technologijos kaltos, o musu poreikis komfortui . O vaikai ir tebera vaikai, kai as augau mes irgi visa diena lauke zaisdavom, o tevai dirbo darbe, dirbo namie, lygiai kaip ir mes dabar. Tiek, kad dabar vaikus mes linke labiau priziureti, nepaleidziam vienu belekur mazu, dazniau buna namie ar salia namu, bet pakankamai daug musu rajone vaiku, ir kai dienos garzios jie daznai zaidzia lauke. Aisku jie auga ir tos veiklos skiriasi, bet per diena ir mokyklose , bureliusoe prisibendrauja. O neleisti vaiku prie kompiuteriu siais laikais, tai kaip pries 50m neduoti knygu. Bet ir knygas skaito mano vaikai ir piesia, ir kuria, tai probelmos nematau.
Tai va, kad ir kaip nori pritempti savo teisybe, bet man ji nelimpa

kad ir atjungtu man inetrneta ir telefona, as ilgiau ar dazniau su draugem ar artimaisiais giminaicais nesusitikineciau, greiciau knyga skaityciau, ar siaip megsciau

nu nera to poreikio nera ir jo neispiesi
Va ko truksta - tai zmoniu su kuriais butume bendraminciai ir galetume diskutuoti, gilintis i dvasinius dalykus, atlikineti iv praktikas, to labiausiai pasiilgstu is Lietuvos, ju aplamai visur labai mazai. Cia buvo viena gyd homeopate organizuodavo toksiu susitikimus, bet nuejo i valdzia ir nebeturi laiko. Nu su laiku gal kazkas vel susiformuos.