Taip plaunamas auksas:
Va, yra gabaliukas 
Lipimo į medį atrakcija. Kas bandė, tam nepavyko 
Grįžtam iš pasivaikščiojimo ir einam gamintis šokolado.
Pirmiausiai kakavos pupelės skrudinamos:
Tada lukštenam ir branduolis malam:
Sumalę atiduodam į virtuvę. Ten jį saldins ir ruoš mums desertą vakarienei.
Vakarienės desertui gavom šokolado fondiu.
Vakaras tamsus, bet labai šiltas. Todėl leidžiam laiką prie laužo. Fotografuoti per tamsu, todėl turit patikėti mano žodžiu.
XII-oji diena.
Tena - Papallacta.
Rytą turėjom leisti prie vandens, bet, deja (o gal jau kaip ir įprasta), lyja. Pliaupia. Todėl sėdim prie didžiojo stalo, pliekiam kortom ir laukiam atvažiuojančio autobusiuko.
Atsisveikinimui šamanas atneša džiunglių delikateso - keptų didžiulių lervų. Veukt kubu. (Atsiimu žodžius apie virtą kiaulės odą). Yra ragaujančių, o aš net žiūrėt į tą pusę negaliu. Ragavusieji sako, kad buvo skanu.
Kelios minutės prieš atvažiuojant autobusiukui lyti nustoja. Lagaminus iki jo nusigabenam nepatyrę jokių fizinių ar moralinių nuostolių.
Kely iki Papallacta užtrunkam beveik 4 valandas. Papallacta - mažas kaimelis Napo provincijoje, 3,300m aukštyje rytiniuose Kordiljeruose, garsėjantis savo karštosiomis mineralinėmis versmėmis.
Čia pakankamai šalta. Kambariuose įsijungiam šildytuvus.
Čia dar ir drėgna. Nelyja, bet va gėlytės pasidengę vandens lašais.
Viešbučio teritorija didžiulė, visur vienaaukščiai namukai, o į juos veda mediniai šaligatviai, vinguriuojantys tarp daugybės mažyčių baseinėlių su garuojančiu vandeniu.
Pirmiausia keliaujam pietaut į viešbučio restoraną. Kaimelyje yra dar kelios maitinimo įstaigos, bet iki jų eiti toli. O mums norisi kuo greičiau lįsti į karštą vandenį.
Viskas skendi rūke.
Mirkomės va taip:
XII-oji diena. Papallacta - Quito.
Vakar pamirkę baseinuose vakarieniavom tam pačiam restorane ir anksti išsiskirstėm miegoti. Visi iškritom kaip pakirsti. Gidas sako, kad tai mineralų poveikis.
Atsikeliu anksčiau ir einu dairytis.
