QUOTE(Alexandra.R. @ 2010 01 27, 21:18)
kad labai imanoma, jog vyras pats nori vaziuoti, tik zmonai nedrista prisipazint. Vieni lekia su draugais kur "palakt", kiti pas gimines (kad ir ne "palakt"), bet be zmonos, gal, kad nuo namu ir rutinos atitruktu, gal, kad su giminem pabendrautu, o gal, kad nuo zmonos pertrauka pasidarytu. Visko gi gali but. Nereikia vien is anytos blogietes daryt. Gal siuo atveju jos kaltes net nera
Oj, nejuokinkit

, suaugusiam vyrui yra šimtai įdomesnių užsiėmimų, nei sėdėti su giminėm visą savaitgalį prie tv, junginėjant kelis lietuviškus kanalus, ar trainiotis po kiemą, žaisti kompu su sesers vaikais

Jis taip "nori", bet net prieš mamą vaidina

ir ta savaitę spaudžia, pasitelkdama emocinį šantažą - pagraudenimus, menamus skausmus, ligas, sunkius nešulius... Nes juk savaitgaliui išvažiuoti reikia kelių lagaminų, ar ne?

Į pasakymus, kad šį savaitgalį susitariau žvejoti ar t.t., nereaguoja, na kas yra kažkokia kvaila žvejyba ("kvailystė tokiu oru!!), laisvai galima jos atsisakyti, juolab kad išmoko apie savo išvykas pranešti likus dienai, kad ji "nebeturėtų" alternatyvų nuvykti kitaip. Patikit, nuo rutinos galima atitrūkti kitaip, ir vyras tam turi galimybių, be to, ne taip seniai esam kartu, kad reikėtų dar ir pas gimines pertraukas nuo manęs daryti
Papildyta:
QUOTE(Alexandra.R. @ 2010 01 27, 18:56)
Tai cia jau vyras kaltas, o ne anyta. Jei sunus noriai veza (ir pats noriai vaziuoja), tai kodel mama negali jo paprasyt nuvezt pas dukra? Jei sunus su malonumu veza, tai is kur anytai zinot, kad marti ja uz tai keikia? Gal galvoja, jog marti pati dziaugiasi, kad nuo vyro gali savaitgali pailset. O kartas per menesi, tai nera taip jau daznai. Rimtai, cia su vyru turit apie tai kalbetis.
Sūnus veža nenoriai ir tą aiškiai duoda suprasti, aš kartais kaip tik palaikydau jo motiną, kad į ką jai kreiptis pagalbos, jei ne į sūnų. Bet pagalba yra toks dalykas, kad ji gali būti teikiama geranoriškai, o ne reikalaujant ar spaudžiant, neatsižvelgiant į paties pagalbininko galimybes. Kažin ar protingas žmogus (bent jau nenumojantis į kitus) manytų, kad aš džiaugiuosi, kai dėl jos vežimo turim keisti savo planus. Na, retas turbūt džiaugiasi, kad kitam jo poreikiai ir planai yra nusispjauti. Kartas per mėnesį - tai dažnai, pagalvokit - atimtų iš jūsų kasketvirtą savaitgalį. Su vyru šiuo klausimu visiškai sutariame, - ieškome ir randame kompromisų: pvz., vyras tik nuveža mamą ir palieka, grįžta; po kelių dienų nuvažiuoja pasiimti ir parveža su visiais daiktais iki durų. Tegu su autobusu būtų pigiau, bet juk negi mamai gaila. Bet ne, taip netinka, būtinai turi trainiotis ten po ranka ir nakvoti. Išvažiuoja vyras nuvežęs, apipila priekaištais. Paskui vaikiškai kerštauja - skambina vyras, kad ruoštųsi, kad atvažiuos, tai ji net neįspėjusi važiuoja autobusu. Sako, tai ko neįspėjai, o jei būčiau jau pusiaukelėje? sako, būčiau žinojęs, kad važiuoji, dieną kitaip susiplanuočiau. Žodžiu, kaip mažvaikė, gal jau amžius savo daro. Na, berods, dabar aiškiau išaiškinau, kas mane erzina.