Viskas, įdienojo, karšta, gyvūnija sulindo į tankmę slėptis nuo kaitros, todėl mes grįžtam į stovyklavietę, kur mūsų naujas gidas ruošia pietus.
Na ir kaip gi be vietinių ciucikų?
Popietę leidžiam mirkdami baseine, skalbiam ir kabinam džiūti rūbus, vėliau gaminam vakarienę, dušinamės ir skirstomės po palapines miegoti.
XII-oji diena. Gruodžio 11-a.
Kylam, pusryčiaujam ir pakuojamės anksti. Šiandien mums prieš akis 666km kelias į Maun. 200km važiuosim Chobe Nacionalinio Parko teritorija, tai reikia manyti, kad ir gyvūnų pamatysim. Pakeliui sustosim maisto produktų pasipildyti.
Kelias ilgas ir dulkėtas, mus purto ir krato, o dar kaitra alina. Kas snaudžia, kas skaito, kas filmus žiūri. Bet pamatę dramblius prie langų šokam visi.
Mes sustojam, jie prieina visiškai arti.
Nelabai mes jiems įdomųs, tai neužilgo stebim tik nueinančių pasturgalius.
Buvo mintis papietauti prie nuosavo stalo šiokiam tokiam pavėsy, bet dar maisto neišisnešę suprantam, kad šitam skystam pavėsy iškepsim greičiau, nei spėsim pasimaitint, todėl kraustomės atgal ir pietaujam važiuodami.
Po pasivaikščiojimo į krūmus pareinu su atsiklijavusiu sportbačio padu. Nuo pragariško karščio lydosi klijai.
Visą dieną peizažas maždaug toks:
Galim tik džiaugtis debesuotu dangum. Jei ne debesys, net neįsivaizduoju, kaip karšta būtų.
Pavakary pasiekiam Sedia viešbučio kempingą.
Vakarėjant vėsiau, jau galima kvėpuoti.
Iš baseino neišlipam iki pat sutemų.
