Reikėtų kažkaip,bet ji tokia rėksnė, neapsikenčiu to rėkimo, dėl to ir būnu nuolat su ja ir kartu viską darom. Nes tik nueik ir rėkia
Tai tegul rėkia.
Tai tegul rėkia.
Aha 
Aš Moną suprantu.Mano pirmas vaikas buvo lb neramus.Jis tiesiog ištisai rėkdavo. Kai buvo penki mėnesiai nuvažiavau pas tėvus, mama naktim žiūrėjo dvi savaites.Tik po kurio laiko sakė kad labai pavargo, naktį vaikas nubunda, nuramina, viena koja nespėja į lovą įkelt ir vėl reikia eit prie vaiko.Aš tiek pervargdavau su juo...Naktim vyras keldavos nes aš per dieną zombiu virsdavau.Vaikas toks buvo iki metų dviejų mėnesių.Paskui staiga viskas pasikeitė. Mažają augindama ir SM forumam laiko turėjau, ir kursinius sudentams rašiau..Nes laiko turėjau laisvo daug.
Ne visi vaikai vienodi.
Ne visi vaikai vienodi.
Sakau, kai pasodini i vaikstyne, vaikas yra mobilus, nusiiria, kur nori, palieka motina ramybej. Ir uzmigdavo toj vaikstynej uzsikniaubes, tada nunesdavau i lovyte. Man tai geriu geris ta vaikstyne buvo.
Nu gal mažoka dar moniukė tai vaikštynei.
Mano nei vienas nevirto, nei karto.Net neisivaizduoju, kokiu greiciu ir kaip reikia lekt vaikui, kad nuvirst.
Greit bus Lavinaxui taip: 
Man taip ir buvo, maniežas, fotelis, komoda. Kai pamačiau vaiką ant komodos keturiom, vos nenualpau. Nuo mažų dienų jis vis ką nors iškrėsdavo, anksti pradėjo sėdėt,ropoti, vaikščioti, hiperaktyvumas ryškėjo. Todėl privalėjau turėti akis pakaušyje.
Kartą nusisukau, vaikas sėdėjo ant dekiuko su žaislais, atsisuku, stovi ir pirštu rodo į teliką. Staigmenistas buvo.
