Ką daryti su santykiais? Ar tai išvis meilė?

Seniai seniai buvau aktyvi forumo narė, bet jau koke septyni metai, kaip čia nesilankiau. O dabar prispyrė reikalas. Kitaip sakant, problema, kurią neįsivaizduoju kaip išspręst. Pasistengsiu rašyt trumpiau, bet turbūt vis tiek nelabai išeis. Neduoda ramybės santykiai.

Su savo ex susipažinau prieš daugiau nei keturis metus. Tuo metu abudu gyvenom užsienyje. Aš ten buvau įsikūrus normaliai ir gyvenau ilgokai, o jis atvažiavo iškomandiruotas savo Lietuvoj esančios įmonės. Susipažinom per vieną vakarėlį, kurį rengė mano vienintelė toje šalyje buvusi lietuvė pažįstama. Iškart jam pajutau trauką, kurios niekada niekam nesu jautusi. Nors... tarp mūsų buvo vieni skirtumai. Tuo metu man ta šalis labai patiko, o jis visada svajojo apie grįžimą. Nenorėjau su juo pradėt greitai, bet trauka padarė savo... Ir jis mane labai aktyviai čiešino. Pradėjojm draugauti, jeigu taip buvo galima pavadinti, nors draugystė mūsų buvo keista. Susitikdavom savaitgaliais, jis manęs labai pasiilgavo, aš jo, mylėdavomės kaip pasiutę, o apie ateitį kalbėjom mažai. Nors nebuvau jam nei one night stand'as, nei draugė su privalumais. Su mama supažindino labai greitai nuo pažinties pradžios. Staiga jis man pareiškė, kad grįžta į Lietuvą po mėnesio ir nebenori nieko kartu kurti ir kartu nebenori stabdyti mano karjeros, griauti mano laimės, kurią buvau ten susikūrusi. Taigi, jis mane paliko ir grįžo namo. Be to, nežino, ką man jaučia, turbūt tai ne meilė. Per tą laiką nesudėjau bluosto, jaučiausi tragiškai. Nežinau, kas tai buvo. Ar tai nežmoniška trauka, ar prisirišimas. Negalėjau nei dirbt normaliai, nei miegot, nei valgyt. Buvau kaip šmėkla, grįžau atostogų į Lietuvą, tiesiu taikymu nuvažiavau pas jį, pasakiau, kad negalėjau jo pamiršti ir mes susitaikėme.

Tuo metu pernelyg negalvodama prisižadėjau padaryt viską. Sugrįžt Lietuvon, pirkti butą kartu su juo ir taip toliau. Vėl abu buvom kažkokie be galvos, tarsi iš naujo labai įsimylėję. Aš grįžau į šalį, kur tuo metu gyvenau, vienas pas kitą skraidėm kas dvi savaites. Turėjau gerą darbą ir nesinorėjo iš jo išeit į belekur, todėl jo paieškos Lietuvoje užtruko gerą pusmetį. Jis pradėjo mane skubinti, keisčiau elgtis, atseit jau pradeda šalti jausmai, dingti potraukis ir t.t. Aš vis buvau ta, kuri įkalbinėjo viską taisyti, stengtis, vienas kito palaukti ir apskritai vienas dėl kito, juk ne keli metai tai, o tik mėnesių klausimas... Kol galiausiai kai jau sugrįžau į Lietuvą, jis pasakė, kad nežino ką man jaučia ir pasikartojo ta pati prieš metus nutikusi istorija. Nežino, ar nori būti kartu. Taip tampėmės dar nepilnus metus, kartu gyvenom ir iškart po naujų šiais metais išsiskyrėm galutinai, išsikrausčiau iš jo namų. Per tuos metus buvo visko, kai gyvenome kartu. Ir gražių, ir labai skaudžių akimirkų, ir daug ginčų, ir neatvirumo iš mūsų abiejų pusės. Manęs kažkodėl nemėgo jo draugai, įkalbinėjo jį skirtis. Dėl to aš nemėgau jų. Negalėjau pakęsti, kad jiems jis pasakoja absoliučiai viską, net ir ko man nepasakoja. Problemų su manim nesprendžia. Tiesą sakant, kai mąstau logiškai, galva, kad ir kokie gražūs būtų tokie prisiminimai ar stogą raunanti trauka, aš suprantu, kad su tokiu žmogum būtų sunku kažką sukurti kartu. Jis niekada nebuvo iki galo apsisprendęs, žaidė tą hot and cold žaidimą. Vieną dieną prisiekinėjo, kad nori būti kartu, kitą kad jam jau šalo jausmai. Vieną dieną ieškojo mums buto, kitą dieną rašė laiškus, kad nežino, ar bemyli. Sakė, kad nori vaikų ir šeimos, bet kai norėjau jau nebesisaugoti gyvenant kartu, kategoriškai atsisakė tą daryti.
Ir taip buvo maždaug pusę mūsų draugystės laiko. Kad neatrodytų, kad čia kaltinu tik jį, tai ir aš buvau ne geresnė. Man sunkiai sekėsi prisitaikyti gyventi Lietuvoje iš pradžių, daugiau kultūriškai, o ne darbine prasme. Draugai sukūrę šeimas, o naujų surasti sunku. Jo draugai man nejautė didelio palankumo, o aš jiems pasitikėjimo. Buvau pikta, susierzinus.

O laikas ėjo, aš norėjau šeimos ir vaikų, man jau per 30. Aš oficialiai vis dar dirbu tos šalies kapitalo įmonėje, kurioje gyvenau, skraidau ten į komandiruotes. Po skyrybų pradėjau bendrauti su vienu buvusiu bendradarbiu. Atrodytų, svajonių vyras. Patikimas, ramus, žinantis ko nori, skirtingai nuo to mano ex, nedvejojantis. Nori šeimos, nori vaikų, patrauklus... Bet dabar aš nežinau. Grįžus į Lietuvą, man visai patinka čia gyventi. Be to, toks jausmas, kad jausmai exui nedingę. Prieš mėnesį atsisiktinai susitikome mano mieste, jis gyvena kitame, lankė draugą. Buvo labai keista. Bendravo su manimi tarsi pykdamas, nors paties iniciatyva skyrėmės. Nuo to laiko negaliu liautis apie jį galvojus. Grįžta prisiminimai, stogą raunanti trauka, vaizdai iš kelionių po pasaulį kai dar keliavome, ateities planai, kai rodos nesipykom dar, būsimų vaikų vardai. Ir nežinau, ar čia aš visiška kvailė, kad noriu dar žengt vieną žingsnį ir susitikt su juo? Po to paskutinio netikėto susitikimo mieste... Nežinau, ar jis ką nors turi dabar, nieko apie jį nežinau. Bendrų draugų pas mus nebeliko po skyrybų. Pas mane liko keli jam priklausantys dokumentai, kuriuos netyčia įsidėjau prie savų. Būtų pretekstas pasikalbėti. Esu jau suaugusi moteris, o turbūt kalbu kaip paskutinė kvailė, bet pirmąkart taip nežinau ką daryti. Ar tiesiog išsiųst jo tuos fucking dokumentus ir palaidoti visas viltis, susitelkt į naują besimezgantį santykį su kitokių žmogumi nei tas mano neapsisprendėlis ex? Ar paskambint ir pasiūlyt susitikus pasikalbėti ir išnaudot tą paskutinį šansą? Niekas taip nebuvo kritęs į širdį ir sudrumztęs protą, kaip tas žmogus. Jau pusė metų praėjo, o man vis dar taip jo trūksta.

Paspardykit užpakalį, moterys, man. Pasakykit ką nors protingo.

Norejau klaust, kiek jums metu, kad taip vaikinas nuo draugu priklausomas, maniau jauni labai, bet paraset 30+ tai keista, nesubrendes.
O pas jus kas, aistra elementari ir tiek, na nereikia taip skubeti i ta lova, nes labai paskui viskas susimaiso, nespejat pajusti tikru jausmu abu, ir aistra uzvaldo, del to ir yra toks blaskymasis. Pirma reikia sukurti santykius, zinoti, kad tai tikrai tas vienintelis, tinkantis i vyrus, o tada jau lovoje vartaliotis . O vaikinui, kas, buvo geras sekas, ypac uzsienyje, kur gal buvo sunkiau, ka susirasti ir tiek ir jis gana aiskiai jums tai pasake ir net ne karta.
Del nauju pretendentu padarykit pauze, bent be sekso, o geriau ir be santykiu mezgimo, nutraukus vienus reiktu pabudi bent puse metu, metus vienai, susidelioti visko, ko norit sirdyje, galvoje, paciai apsipresti, kurioje salyje norit gyventi ir t.t.
Sako isejimas is santykiu trunka tiek, kiek patys santykiai, tai zinoma, kad jo dar truksta, ir jei geras seksas buvo irgi zinom jo truksta . Be to moteris labai prisirisa per seksa, va dar vienas motyvas neskubeti su ta lova. vaikinas jau senai jus pamirse gal but...
Bet as nemaciusi nei vienos istorijos, kuri gerai baigtusi, kai mergina paskui vaikina laksto, kai jis jau net ne karta pasako, kad nemyli, nu nelimpa tai nelimpa, neprilipinsit, dziaukites, kad issikyret ir kad be vaiku . Aisku, jei vel pasisiulysit, ir jei jis neturi su kuo seksu uzsiimineti, tai gal ir vel jumis pasinaudotu, bet ar jus to tikrai norit?
Papildyta:
Dar siaip klausimas iskilo, o kodel jus jo draugam nepatikot?

Norėjos tikėt, kad nebuvo tai vien seksas, nors pradžioj draugystės gal... Vėliau po susitaikymo planavom vestuves, buto pirkimą, vaikus, beveik paskolą paėmėm butui, bet kadangi aš norėjau pirma susituokt, o tada paskolą, tai nieko taip ir neįvyko. Nes jam jausmai šalt belaukiant pradėjo.

Gal ir teisi jūs, lutuke. Jaučiuosi kaip visiška kvaiša, nes pati nežinau kas čia buvo ir kuo šitas žmogus man apnešė protą.

Jus visai ne kvaisa, tik aistra paeme virsu, aisku buvo ne tik seksas, bet per greitas seksas daznai sutrukdo sukurti rimtus santykius, zinoma buna isimciu visada. Bet pagal jusu pasakojima, tas vaikinas, kaip surpantu nelabai dar subdendes rimtiem santykiam, jis ju nemoka kurti, ir ji apsvaigino aistra, gal ir patikot, gal ir buvo minciu apie kazka rimciau, na bet matyt dar nepasiruoses ir tiek po 10m galit ji susirasti Jis nespejo paaugti ir bresti, sirdyje brandinti jausmus jums, nes per lengvai viska gavo is jusu. Neturejo nieko siekti, jusu neturejo siekti, viskas ant padekliuko buvo jam patiekta. Vyrai gi nori zygdarbiu, nori kazka del savo moteru nuveikti, tada jas vertina ir myli.

Traukia tie vyrai labiausiai, su kuriais vaikai geriausi gaunasi, pasamone sugeba parinkti pagal isvaizda, kvapa ir t.t. bet zmones paskuba, nesugeba tos meiles issiauginti, susikurti sanykiu , pradeda seksu uzsiimineti , kas daznai anksciau ar veliau nuveda i skyrybas, ypac, jei zmones nebrandus. Meile, tai ne zaibas is giedro dangaus, tai pamazu kuriamas rysys, jauciamas artumas, atsakomybe ir t.t.

Va todel nuo seno buvo taip : pirma susipazinimas, draugsyte ir apsiprendimas ar tai jau tas, su kuoriuo noriu seima kurti, suzadetuves, o tada vestuves ir sekas, ir vaikai. Dabar viskas susimaise, pirma seksas , paskui bandom susipazinti , bet tai deja, karatis per daug skaudziai kainuoja...

Jei daroma nemastant... is aistros ar dar kazkaip savaime, tai neverta ir analizuoti kur tai nuves...

O jei norima mastyti, tai reikia pradeti mastyti. Dabar. Visokios ten aistros dalykai sukuriami. Na ne su visais, bet su daugeliu imanoma sukurti...
Jokia vertybe.

Cia dar isimaise kur gyventi...(kurioje salyje)
Labai panasi tema su santykiais... Kuo daugiau pamatai tuo maziau kas gali itikti.

Na nesigulėm mes į lovą pirmą, antrą ar trečią pažinties dieną. Tiesą sakant, turbūt praėjo koks mėnesis beveik kasdienio susitikinėjimo ir bendravimo, nes pati tuo metu buvau abejonėse. Tai nežinau, ar čia būtų galima laikyt kaip per greitai. Mums gi ne po 20 metų jau buvo.

pirmiausia, jums netinka jūsų nikas, nu jokia jūs ne lapė taip, kvailė, gal ne visiška, bet kvaila santykiuose, žmogaus gyvenimui rinkimesi. Tokie santykiai kaip pas jus aprašyti tinka tik filmams, o ne realiam gyvenimui, ypač norint vaikų. Jei nenorėtumėt, tai galėtumėt taip tampytis, senatvėje gal abiems nebebūtų kur dingt, bet jei norisi vaikų? Ant kokio pagrindo juos gimdytumėt?
Širdis širdim, tiksliau aistra aistrai lai ir lieka, o tikri santykiai, kur šeima, vaikai protu visgi grįsti turi būti

Tam turbūt buvo ne viena priežastis. Buvo draugų, kurie manė, kad per atstumą neįmanoma palaikyt ištikimybės, todėl turbūt galvojo, kad esu ir sugriešijus. Kita priežastis ta, kad mano ex savo draugams labai daug pasakojo. Viską. Patys suprantat, kad žmonėms labiausiai užstringa negatyvūs dalykai, probleminės vietos, tai ant jų ir buvo užsikabinta. Trečias dalykas - nesam panašūs žmonės su dauguma jo draugų, skirtingi pomėgiai,prioritetai, nuomonės dažnai išsiskirdavo.
Galiausiai, kai pati jaučiausi pasimetus ką tik sugrįžus Lietuvon, tai ir mano bendravimas su jais kartais būdavo atžagarus. Ypač, kai pradėdavo klausinėti apie ateities planus, kurie mums dviese nesidėliojo, man tie klausimai buvo kaip peilis į širdį susmeigtas, o jie būdavo dažnai užduodami š jų pusės.

Taip labai per greitai, bent man, nebent jus sugebat pazinti zmogu per tiek laiko? Ypac, kai jusu vaikinas toks vaikiskas, kad jam draugai dar tokie svarbus, kad net aptarineja savo santykius? Suzinojus sitai apie vyra, manau, is vis reiktu santykiu nepradeti su juo...
Man bent reikia geru metu, kad pazinti zmogu geriau arba jei trumpiau, tai nuvykti i kokia sunkia kelione, i kalnus, turistini ar pan. na menuo tai kas ? menesi labai lengva pabuti geru ir graziu, ir protingu

Nesvarbu tas nickas, dėl plaukų spalvos tik taip pasivadinau Bet jūs tikriausiai teisi dėl kvailumo santykiuose. Tik nežinau ką daryt su tuo beprotišku ilgesiu ir ramybės neduodančiomis mintimis apie jį, nes atrodo, kad iš proto išeisiu kartais. O praėjo jau pusmetis... Tai kiek dar turi praeit???

nežinau, nesu buvusi palikta, bet manau, kad tai panašu į augintinio netektį, nustoja skaudėti, kai atsiranda kitas nerealus. Kadangi vyras ne mama visgi, jis irgi pakeičiamas (nors to niekas nenorėtų, visi gi norėtų jauni apsivesti ir nusenti kartu), bet visgi jis pakeičiamas, nes gali būti ir ne vienintelis gyvenime. Tai gali ir skaudėti, kol neatsiras geras, rūpestingas, atsakingas vyras.
O šiaip tai blogai, kad jūs taip įsimylėjote tokį padraiką. Nežinau, man taip prižadėtų vaikų šimtą, gražų gyvenimą, ypač dar jei būčiau net šalį dėl jo pakeitus, darbą praradus gerą, tai iš kur tą meilę paimti tada? Neapykanta čia virti reiktų Jūs mylite iliuzijas, tai jums blogai. Stenkitės mylėti už realybę, tikrus, apčiuopiamus darbus, o ne pažadus. Tokių pažadukų visur rasite, o tikrą vyrą rasti nelengva. Taigi atsakingiau ieškokite, nepulkite pagal aistrą

Bėda ta, kad aš ir pati savo elgesiu jaučiuosi prisidirbus, nes jis manęs ilgai laukė, nes grįžus vietomis pati neadekvati buvau, su juo ir visais kitais pykaus. Ir nežinau, tikra ta kaltė ar išgalvota.

Patikėkit, šiaip tai labiausiai už viską norėjau jį išmest iš galvos per tą pusmetį.

O žinot, tas kitas ir yra nerealus. Remia mane emociškai (šiuo metu serga vienas artimas žmogus), kalbasi naktimis, planuoja mūsų atostogas, dėlioja planus. O aš kaip durnė paskutinė įsisvaigus tą savo ex jau visus keturis metus nuo pažinties pradžios.