ar kas nors yra jautesis panasiai?
Jau kuris laikas jauciu, kad gyvenu visur kazkur, tik ne cia ir dabar. Vaikas ko nors klausia, as negirdziu, klausausi televizoriaus, bet nesuprantu ka pasakoja. Vyras nori silumos, bet as jos nebejauciu. Vienu zodziu jauciuosi taip, lyg gyvenciau ne savo gyvenima...
ar kas nors yra jautesis panasiai?
ar kas nors yra jautesis panasiai?
QUOTE(Gintarėtarė @ 2006 08 09, 21:46)
Vaikas ko nors klausia, as negirdziu, klausausi televizoriaus, bet nesuprantu ka pasakoja.
Man atrodo, kad tu užsisvajojus ir gyveni vidinį savo gyvenimą............Mane tai nervina, kai klausi ką nors o žmogus paskendęs savyje ir negirdi.Reikia arba kalbėtis arba ne.
O aš, pavyzdžiui, nemoku gyventi "čia ir dabar" kita prasme. T.y. džiaugtis šia diena ir negalvot kas bus po dešimt metų. Pas mane amžinai galvoje verda naujos idėjos, mintys ir "penkmečio" planai. Ir atrodo, kad va, kai įvykdysiu tą projektą, kai paaugs vaikas ir pan., va tada jau gyvensiu. Nors atsigręžus atgal pamatai, kiek būta gražių akimirkų, kuriomis reikėjo tik pasidžiaugti, o ne stresuoti ir vis bėgti pirmyn.
Mane tai nervina, kai klausi ką nors o žmogus paskendęs savyje ir negirdi.Reikia arba kalbėtis arba ne.
tai kad as suprantu, jog jausmas be rysio. Man irgi be rysio. Ir stengiuosi kad taip nebutu, bet kad nelabai iseina...
tai kad as suprantu, jog jausmas be rysio. Man irgi be rysio. Ir stengiuosi kad taip nebutu, bet kad nelabai iseina...
Gintarėtarė, gal tu per daug skubi gyventi, gal tavo mintys kažkur "visad prieky pabėgusios", todėl ir yra taip. Žinai ir man seniau atrodė, kad va dabar tai gyvenimas, nu "lyg kokia repeticija, na o paskui tai jau gyvensiu. Nė velnio. Supratau, kad gyvenimas taip greitai bėga, kad paskui pagyventi gal ir nesuspėsi.Todėl išmokau džiaugtis kiekviena esama akimirka. Išmokau labiau vertinti ne materialius dalykus, o dvasinius. Jaučiu ir suprantu savo mylimus žmones šalia. Matau besiskleidžiančius žiedus, krentančias snaiges, paukščius skrendančius, viską matau. Ir kylančiai saulei padėkoju, kad aš ją matau. Esu tiesiog laiminga, kad gyvenu. Ir kas yra svarbiausia, matau, kad šalia manęs ir kiti jaučiasi gerai. O kai užgriūna sunkumai, tai sakau, kad taip turėjo būti ir man tai lengviau išgyventi.
Užvakar buvau tokioj paskaitoj, tai kas svarbiausia ir buvo pasakojama apie tai, kad reikia džiaugtis, tuom ką turi ir kuom gyveni, o ne tuo, ką turėsi ateity.
Papildyta:
Pamiršau parašyt, kad tai nereiškia, kad nereikia svajoti, planuoti ir galvoti apie ateitį. Paprasčiausia nereikia pamiršti šios dienos ir šios akimirkos.
Užvakar buvau tokioj paskaitoj, tai kas svarbiausia ir buvo pasakojama apie tai, kad reikia džiaugtis, tuom ką turi ir kuom gyveni, o ne tuo, ką turėsi ateity.
Papildyta:
Pamiršau parašyt, kad tai nereiškia, kad nereikia svajoti, planuoti ir galvoti apie ateitį. Paprasčiausia nereikia pamiršti šios dienos ir šios akimirkos.
Mole, o kaip tu tai padarei? as manau, kad turejo kazkoks ivykis tai paskatinti ir kazko drastisko imtis...
Mole, tu viską labai nuostabiai ir teisingai surašei.
Anščiau ir aš taip vegetavau: sakiau, tuoj pradėsiu gyventi. Na, aš buvau stora, dar ir dabar esu apvaloka. Tačiau su laiku, kai suplonėjau ir išdrįsau važiuoti į užsienį pastudijuoti, labai daug kas pasikeitė. Kaip tu, Gintarėtare, sakai, tai įvykis, kuris paskatino mane pradėti kitaip galvoti. Žinoma, ir dabar neišvengiu to gyvenimo tik savo viduje, ir pamirštu, kad reikia džiauktis dabar esama realia savo padėtimi.
Kitas dalykas. Aš tik nuo dabar pradedu jausti, kad gyvenu, realiai gyvenu. O visą paauglystę ir jaunystę ankstyvą gyvenau svajonėmis ir viltimis. Tačiau kitos merginos/moterys iš pat pradžių "realiai gyveno". Tai galbūt kiekvienam iš mūsų yra būdinga savo gyvenime pereit tą svajonių, gyvenimo savo viduje, stadiją? Ir tai yra neišvengiama?
Dar.... manau, kad toks įsijautimas į savo gyvenimą viduje yra tarsi pasuginis refleksas nuo depresijos.
Dabar kaip tik skaitau Paulo Coelho "Zahiras". Būtent šioje knygoje ir bandoma atsakyti į klausimą, kas yra laimė. Paskaitykit ją.
Anščiau ir aš taip vegetavau: sakiau, tuoj pradėsiu gyventi. Na, aš buvau stora, dar ir dabar esu apvaloka. Tačiau su laiku, kai suplonėjau ir išdrįsau važiuoti į užsienį pastudijuoti, labai daug kas pasikeitė. Kaip tu, Gintarėtare, sakai, tai įvykis, kuris paskatino mane pradėti kitaip galvoti. Žinoma, ir dabar neišvengiu to gyvenimo tik savo viduje, ir pamirštu, kad reikia džiauktis dabar esama realia savo padėtimi.
Kitas dalykas. Aš tik nuo dabar pradedu jausti, kad gyvenu, realiai gyvenu. O visą paauglystę ir jaunystę ankstyvą gyvenau svajonėmis ir viltimis. Tačiau kitos merginos/moterys iš pat pradžių "realiai gyveno". Tai galbūt kiekvienam iš mūsų yra būdinga savo gyvenime pereit tą svajonių, gyvenimo savo viduje, stadiją? Ir tai yra neišvengiama?
Dar.... manau, kad toks įsijautimas į savo gyvenimą viduje yra tarsi pasuginis refleksas nuo depresijos.
Dabar kaip tik skaitau Paulo Coelho "Zahiras". Būtent šioje knygoje ir bandoma atsakyti į klausimą, kas yra laimė. Paskaitykit ją.
QUOTE(hobite @ 2006 08 10, 10:19)
Dar.... manau, kad toks įsijautimas į savo gyvenimą viduje yra tarsi pasuginis refleksas nuo depresijos.
arba gali būti depresijos
simptomas, bėgimas nuo savęs ir savo realių išgyvennimų, kai gyvenimas darosi nepakenčiamas, kaip bebūtų - nieko gero. reikia tik drąsos iškišti snapą iš savo "sraigės kiaukuto" ir pradėti gyventi
kartais ir man gyvenimas rodos bega pro sali...man kazka sako-as negirdziu...kazka reiketu daryti-bet nenoriu...sedziu uzsisvajojusi...bet pabundi is stingulio ir eini pirmyn 
...kartais smagu pabut uzsidariusiai savo vidiniame pasaulelyje, bet neilgam
O as labai dziaugiuosi gyvenimu. Kiekviena ryta prabundu su sypsena, su ja ir uzmiegu. Dziaugiuosi kiekviena diena. Megaujuosi silta saule, svirpianciais ziogais, zydinciom gelem ir sunkiom mintim stengiuosi neuzsikrauti.
Tiesiog esu gyvenimo optimiste ir stengiuosi daugiau dziaugtis negu liudeti.
Tiesiog esu gyvenimo optimiste ir stengiuosi daugiau dziaugtis negu liudeti.
Man yra taip buvę-sunku susikaupti,suprasti kas vyksta,ką sako.Pvz.žiūri teliką ir mintyse kartoji tai,ką išgirdai tam,kad suprastum 
Tai buvo nuo pervargimo ir praėjo savaime.Turbūt dar neatostogavai? 
Būtų pats metas,sėkmės 
Tai buvo nuo pervargimo ir praėjo savaime.Turbūt dar neatostogavai? Būtų pats metas,sėkmės
